Labai džiaugsiuosi, jei mano tekstas ir nuotraukos padės išaiškinti situaciją jūsų šalies žmonėms ir kitiems

„Elektrėnų žinių“ redakcija iš Kyjivo gavo jautrų laišką, kurį parašė Olha Oltarzhevska, nuo karo Ukrainoje pradžios su šeima gyvenanti rūsyje. Dalijamės jos mintimis su mūsų skaitytojais.

Sveiki, žurnalistai ir televizijų darbuotojai, tikiuosi, kad jūs žinote apie situaciją Ukrainoje.

Aš esu Olha Oltarzhevska, esu ukrainietė. Man 22 metai. Kaip žinote, mano šalis šiuo metu kariauja.

Prieš prasidedant karui gyvenau nejausdama sielvarto, studijavau geriausiame šalies universitete (Nacionaliniame Kijevo Taraso Ševčenkos universitete), grojau muzikos instrumentais, pradėjau lankyti ispanų kalbos kursus ir gyvenau laimingą gyvenimą. Taip pat dirbau tekstų rašytoja, pavyko įgyti viešųjų ryšių diplomą. Šiuo laiku turėčiau rašyti magistro darbą apie strateginę komunikaciją. Ukrainoje pastaruosius ketverius metus dirbau viešųjų ryšių specialiste. O su žiniasklaida bendravau nuolat. Anksčiau bendravau su vietine žiniasklaida, o dabar, susiklosčius aplinkybėms, perėjau prie tarptautinių ryšių.

Rusijos teroristai negailestingai bombardavo mūsų miestą. Mes su šeima gyvename rūsyje nuo 2022 m. vasario 24 d. Kiekvieną dieną girdimi sprogimai. Gerai, kad gyvename privačiame name, tad daugiau namų, kurie yra šalia privačių kvartalų, manau, šiek tiek padeda mus apsaugoti. Prieš vieną dieną pirmą kartą išlipau iš savo bombų prieglaudos, nes turėjau nueiti į gyvūnų parduotuvę ir nupirkti šieno jūrų kiaulytei, taip pat maisto katei ir kitiems laikinai mūsų namuose gyvenantiems gyvūnams. Galiu pasakyti, kad sostinė gana gerai apsaugota nuo Rusijos teroristų, nes turime daug kontrolės punktų. Pavyzdžiui, šiandien vietos teritorinė gynyba manęs keturis kartus prašė pateikti asmens tapatybės kortelę arba pasą. Jie labai rimtai žiūri į savo darbą.

Šiuo metu mane labai neramina emocinė mamos būsena. Ji yra pasinėrusi į depresiją dėl įvykių mūsų šalyje.

Kol kas nei iš miesto, nei iš užmiesčio niekur bėgti nesiruošiame. Pirma, tai labai rizikinga, antra, kaimynai mums perdavė priežiūrai savo vaikus, todėl turime likti čia.

Rusijos teroristai jau apšaudė Antonovo gamyklą (kur surenkami lėktuvai), prekybos centrą „Lavina“, gyvenamąjį kompleksą „Sirecki Sady“. Visi jie yra arti mano namų. Aš esu šių vietovių viduryje.

Situacija Kijeve išlieka stabili. Tačiau draugė sako: „Ką tik man paskambino mama, Mariupolyje viskas labai blogai. Paprašė ką nors padaryti, paskleisti visomis kalbomis, kas vyksta Mariupolyje, kad atkreiptų dėmesį užsienio žiniasklaida. Sugriauti visi žalieji koridoriai buvo sunaikinti okupantų, vandens nėra, maisto nėra, bunkeryje sėdi žmonės, visi vemia, geria užterštą vandenį, žmonės miršta tiesiog nuo dehidratacijos, visus humanitarinės pagalbos konvojus, vykstančius į Mariupolį, apšaudo Rusijos kariuomenės, žmonės guli gatvėse, jų nebėra. Tai genocidas.“

„Kaimyninės šalies“ atstovai gatvėse šaudo vaikus, moteris, kunigus ir gyvūnus. Rusijos kariškiai mūsų šalyje norėjo susprogdinti atominę elektrinę, taikosi į ligonines, darželius ir netgi numetė bombą ant kapinių teritorijų. Blogiausia, kad dabar Rusija kariauja ne tik mūšio lauke, bet ir informaciniame fronte. Ir jei jau sulaukėme paramos iš 128 valstybių, kurios teigia, kad Rusija pradėjo karą, visi Rusijos gyventojai daro prielaidą, kad Putinas mus nuo kažko gelbsti. Nors esame labai draugiška tauta. Ir mums nereikia šio sunaikinančio išganymo. Universitete studijavau žurnalistikos standartus. Ir aš žinau, kad autorius negali į tekstą įterpti asmeninės nuomonės. Tačiau rusai žiniasklaidą naudoja kaip propagandos įrankį ir nieko daugiau.

Jie jau sumanė parašyti straipsnį, kad Lvove (vakariniame Ukrainos mieste) vaikai kiekvieną dieną priešais mokyklą degina Rusijos vėliavą. Sako, mūsų prezidentas yra narkomanas. Nors iš tikrųjų jo prastą išvaizdą įrodinėja tai, kad jis nemiegojo nuo pat karo pradžios. Mūsų prezidentas yra labai drąsus. Šito iš jo nesitikėjau. O tie propagandistai dar rašo, kad pusryčiams valgome rusų vaikų galvas, Ukrainos teritorijoje pažeidžiame rusakalbius žmones ir bandome sušaudyti tuos, kurie norėjo išvykti iš šalies.

Manęs dažnai prašo pasirodyti tiesioginiame eteryje, pasikalbėti apie situaciją šalyje. Bet, deja, mūsų rūsyje yra blogas ryšys. O per tiesioginę transliaciją kalbėti negaliu.

Todėl labai džiaugsiuosi, jei mano tekstas ir nuotraukos padės išaiškinti situaciją jūsų šalies žmonėms ir kitiems.

P. S. Mūsų šeima labai myli Baltijos šalis. Prieš trejus metus Naujuosius metus šventėme su jumis. Tikimės sugrįžti ir vėl keliauti, kai Ukrainoje bus taika.

Iš anglų k. išvertė Mykolas Krasnickas