Kur pirma svajonė mūsų gimė

Šių metų liepos 10 d. iš visos Lietuvos kampelių po 50-ies metų į Semeliškių kraštą sugužėjo buvę Semeliškių vidurinės mokyklos (dabartinės Semeliškių gimnazijos) abiturientai. Tai buvo viena nuostabiausių dienų, kai mintimis ir gražiais prisiminimais sugrįžome į jaunystę, kur pirma svajonė mūsų gimė ir visi keliai prasidėjo nuo čia.

Nesustabdomai greitai prabėgo 50 metų. 1971-aisiais, nuostabių Semeliškių vidurinės mokyklos mokytojų lydimi, mes, 26 abiturientai, išėjome į savarankišką gyvenimo kelią.

Šiandieną mūsų metai tarytum sužydėjo 50 įvairių spalvų žiedais. Kiekvienas sukūrėme savąjį gyvenimą, vienaip ar kitaip esame laimingi, pasodinę sodą, išauginę vaikus, besidžiaugiantys į saulę besistiebiančiais anūkais. Tačiau visi panorome prisiminti jaunystę, todėl nedvejodami nusprendėme susitikti – apsikabinti, išsipasakoti, o gal net paverkti ant draugo peties.

Mūsų susitikimo ceremonija prasidėjo Šv. Mišiomis, kurias aukojo klebonas Gediminas Mieldažis Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčioje. Po Šv. Mišių aplankėme mirusių klasės draugų ir klasės auklėtojo, buvusio ilgamečio matematikos mokytojo, Jono Červoko kapus. Uždegėme žvakutes, padėjome gėlių ir tylos minute pagerbėme jų atminimą.

Su dideliu ilgesiu sugrįžome į savo mieląją mokyklą. Nepaprastai svetingai mus priėmė Semeliškių gimnazijos direktorė Asta Dzikevičienė ir mokytoja Nijolė Ustilienė. Buvome tiesiog sužavėti, kaip ES ir Elektrėnų savivaldybės biudžeto lėšomis atnaujinti mokyklos pastatai, restauruotas senasis mokyklos korpusas, priestatas, gražiai įrengtas gimnazijos stadionas. Džiaugėmės erdviais mokyklos kabinetais, sutvarkytais koridoriais, aktų sale, biblioteka, įkurtu muziejumi su gausiai surinktais eksponatais. Mūsų mieloji mokykla – Semeliškių gimnazija – tiesiog švytėjo švara, tvarka, gėlių gausa. Visa tai liudijo nepaprastai atsakingą gimnazijos vadovės, mokytojų ir visų darbuotojų požiūrį į savo darbą.

Sugrįžę po daugel metų, buvome maloniai nustebinti atsinaujinusiu Elektrėnų savivaldybės Semeliškių seniūnijos centru – Semeliškių miesteliu, pasitinkančiu savo 745-ių metų jubiliejų, – pastatytas paminklas priešais cerkvę, sutvarkyta centrinė miestelio gatvė, įrengti erdvūs prekybos centrai, išpuoselėti gėlynai.

Atsisveikinome su mūsų mieląja mokykla – Semeliškių gimnazija. Atsidėkodami už malonų priėmimą padovanojome Trakų miesto dailininko Dariaus Kairaičio paveikslą „Gyvenimas yra gražus“. Gimnazijos direktorei Astai, mokytojai Nijolei ir muziejaus puoselėtojai mokytojai Meilutei padovanojome puodelius su gimnazijos atributika.

Aplankėme ir mūsų ilgamečius mokytojus J. Červokienę ir Vl. Matonienę, dovanėles palikome mokytojui J. Čepanoniui ir buvusiai mokyklos direktorei A. Speičienei – visiems nuoširdžiai dėkojome už suteiktas žinias.

Galiausiai susitikimą pratęsėme kaimo turizmo sodyboje „Gamtos melodija“, kur vieni kitiems skyrėme maloniausius žodžius. Prisimindami mokyklinius metus, kartojome nepamirštamas istorijos ir matematikos pamokas, kvatojome prisiminę savo pačių išdaigas, kiekvienas pasakojome savo gyvenimo istoriją – kur buvome išvykę prieš 50-į metų ir iš kur šiandieną atvykome... Klasės draugas Jonas Ališauskas gyvena Utenoje, savo darbinę veiklą susiejo su kelių statyba ir tiesimu; Vladas Karalevičius savo gebėjimus investavo į statybas; gydytoja kardiologė Rasa Kazakevičiūtė-Anušauskienė šiuo metu darbuojasi Pakruojo sveikatos priežiūros centre; Česlava Leonavičiūtė-Mitkevičienė yra architektė ir savo aktyvia veikla prisideda prie infrastruktūros gerinimo Prienų rajono savivaldybėje; Marytė Sabaliauskaitė-Markauskienė yra Abromiškių vaikų sanatorijos darbuotoja; Marytė Kieraitė-Bulotienė – aktyvi Kauno rajono bendruomenės lyderė.

Diena buvo nepaprastai iškilminga. Išsakyta begalė per 50-į metų sukauptų minčių, gal net paslapčių, išlieta daug emocijų. Užgrojus Mariaus ir Vytauto Dzencevičių duetui, prasidėjo linksmybės šokio ritmu...

Rodos, 50 metų – tai ilgas laiko tarpas, bet mums jis pralėkė kaip ant sparnų. Mes išlikome tokie patys, tik kitais veidais. O į jaunystę visiems norėjosi sugrįžti, nes esame sujungti tvirčiausiu žodžiu – KLASIOKAI.

Tegul dar ilgai ilgai kris gražių prisiminimų žvaigždės, kviečiančios mus susitikti dar ir dar kartą!

Jadvyga Jurgelevičiūtė-DZENCEVIČIENĖ,

Semeliškių vidurinės mokyklos 1971 m. laidos abiturientė