Keliavome Augenio ir Adelės Kaspučių paveikslų istorijų takais...

Ketvirtadienio popietę Elektrėnų bibliotekoje vyko šiltas, jautrus renginys – Adelės Kasputienės ir šviesaus atminimo Augenio Kaspučio tapybos darbų parodų pristatymas. Paveikslais gėrėtis galėjome jau nuo balandžio pradžios, bet pristatyti jie buvo balandžio 21-ąją Augenio Kaspučio mirties metinių proga. Nukrito gedulo rūbas, Augenio siela pakeliui pas Viešpatį...

Renginį jautriai moderavo Vaiva Šumskaitė, Elektrėnų bibliotekos metodikos ir komunikacijos skyriaus kultūrinių renginių organizatorė, kuriai besimokant Vievio vidurinėje mokykloje, Augenis Kasputis dėstė dailės pamokas. Augenis Kasputis – dailininkas, fotomenininkas, drožėjas, knygų iliustratorius, įvairių unikalių projektų, konkursų, parodų autorius, įgyvendintojas, Elektrėnų dailės mokytojų būrelio pirmininkas, Vievio meno mokyklos mokytojas-metodininkas. Tiesiog – nepaprastai paprastas žmogus. Bičiulis, puikus pašnekovas. Į gyvenimą paleidęs nesuskaičiuojamą skaičių savo kūdikių – paveikslų, fotografijose meniškai įamžintų akimirkų. Ir kaip graudu, kad tai liudijame būtuoju laiku... „Pasiskolinau teptuką iš debesų. Dažų pasiėmiau iš pavasario. Iš pasakos pasidirbau molbertą. Nubudau ankstų rytą ir tapiau įvairiomis spalvomis gimtojo kaimo ilgesį. O kai ilgesys sustiprėjo, atidėjus į šalį teptuką, dažus ir molbertą, nudūmiau į gimtuosius namus“, – taip tinkamas šiam renginiui mintis paskaitė Vaiva.

Ekrane sukosi Augenio Kaspučio nuotraukos, tapybos procesų akimirkos, jo darbai, primindami prasmingą gyvenimo kelią, neįkainojamą palikimą. Nuoširdaus, besišypsančio Lentvario gyventojo, didelę savo darbo istoriją padovanojusio Vievio miestui.

Pamąstymais apie buvusį Vievio meno mokyklos mokytoją Augenį pasidalijo tos mokyklos direktorius Eugenijus Vedeckas: „Tas įdirbis, kuris buvo padarytas mūsų meno mokykloje, yra labai svarbus, apjungtas tiek su mokiniais, tiek su tėvais, bendruomene, tiek su darbais, tiek su vaizdais, kuriuos matome paveiksluose, Vievis buvo įprasmintas“, – kalbėjo direktorius. – Tie dalykai, kurie yra svarbiausi gyvenime, nedingsta, kada vertini žmogaus gyvenimą, kada matai jo darbus, kada jauti tuos prisiminimus, kuriuos išgyvenai, apie jo toleranciją, apie jo ramybės skleidimą, apie nuolatinę savo, kaip specialisto, nenuilstamą darbą.“ Ir dėkojo likimui, kad turėjo galimybę pažinti šią neeilinę asmenybę. Vievio seniūnas Zenonas Pukėnas pažymėjo, kad Augenis buvo tas žmogus, su kuriuo būtų ėjęs į žvalgybą... Buvusi Vievio meno mokyklos moksleivė sveikino su paroda ir dėkojo Kaspučiams, kurių dėka daug ką pažino, sužinojo, patyrė sukurtoje puikioje mokyklos atmosferoje. Šeimos draugė Liudmila Ikonikova bylojo: „Adelė yra mano draugė, mano kolegė. Vykdama iš Vilniaus pagalvojau – tau visada Augelis dovanojo gėles, ir aš parašiau tau tokį laišką, laišką iš gėlių.“ Ir pasidžiaugė, kad salėje matome ne tik paveikslus, bet ir daug Augenio fotografijų, kuriose jis pats užfiksuotas. O juk dažniausiai Augenis kitus fotografuodavo ir būdavo už kadro. Tai talentas – tapytojas, mokytojas, fotografas. „Sako, kad žaizdos sugyja. Nežinau, bet jos vis tiek lieka, jos primena. Bet Adelė yra labai stipri moteris. Tad aš linkiu dar daugiau stiprybės, šiandien jūs abu vėl susitikote šioje parodoje...“ Tapytoja Aldona Ragelskienė apžvelgė paveikslų potėpius, koloritą.

Turėjau garbę ir aš tarti keletą minčių apie Anapilin iškeliavusį Augenį, kuris buvo Semeliškių tapybos plenerų organizatorius, dalyvis, ambasadorius. Jo dvasia ir dabar sklando po seną Semeliškių miestelį, jo tapytą bažnyčią, saulutes, gamtovaizdį, visa tai, kas sudėta į paveikslus, kurie, kaip neįkainojamas palikimas, liko mums. Ir ypač – paveikslas, kuriame nutapyti šventieji – Laurynas ir Rokas, o tarp jų Semeliškių bažnytėlė. Šis paveikslas – vizitinė kortelė visų Semeliškių tapybos plenerų ir festivalio „Nuo Lauryno iki Roko“, kuris švenčiamas rugpjūčio mėnesį. „Esu sužavėtas Semeliškių natūralia gamta, nuoširdžiais žmonėmis. Stebėjausi saulės apšviestais spalvingais gamtovaizdžiais. Savo paveiksluose bandžiau pavaizduoti kaltines saulutes, kurios paliko neišdildomą įspūdį. Kiekviena turi savo unikalią formą ir aurą, ką ir mėginau perkelti į paveikslus. Labai smagu, kad man buvo suteikta galimybė pažinti nuostabų Lietuvos kampelį“, – tokios šiltos Augenio mintys apie Semeliškes, tartos 2019 m. jį kalbinant, liudija apie jo giliai įspaustą pėdsaką ir šiame miestelyje.

Parodos pristatymo metu muzikinius kūrinius dovanojo Vievio meno mokyklos dėstytojai: pianistė Eglė Vosyliūtė, operos solistė Natalija Krauter, kompozitorius ir smuikininkas Veslav Sobieski.

Jautriais prisiminimais apie mylimą vyrą, su kuriuo nukeliauta kartu 28-erius metus, apie paskutines gyvenimo akimirkas, pirmąsias Augenio eksponuotas ne tik tapybos, bet ir fotografijų parodas, pasidalijo žmona Adelė Kasputienė. Nuoširdžiai padėkojusi visiems, padėjusiems suorganizuoti parodas, tarusiems gražius žodžius, pristatė kiekvieno paveikslo – Augenio kūdikio – gimimo istorijas. O jų šioje parodoje – net 23.

Po parodos pristatymo susirinkusieji pakilo į III aukšto fojė pasigrožėti Adelės Kasputienės tapybos darbais ir kartu prie kavos puodelio pratęsė bendravimą.

Ypatingo žmogaus – ypatingas palikimas. Tai liudija Jo darbai ir dalyvių gausa...

Silvija BIELSKIENĖ