Elektrėnų savivaldybės kultūros darbuotojų kelionė į Biržus

Kultūra – valstybės pagrindas! Balandžio 14 d. mes, Elektrėnų savivaldybės kultūros darbuotojai, vykome į Biržus. Už šią prasmingą dovaną nuoširdžiai dėkojame savivaldybės vadovams, kurie išlydėjo mus į kelionę. Išvykdami ir kelionės metu prisiminėme ir Ukrainos tragediją. Bet tuo pačiu pasidžiaugėme – kokia palaima ir vertybė yra laisvė, nepriklausomybė, galimybė keliauti po savo šalį ir grožėtis unikalia jos istorija bei kultūros paveldu.

Turiningoje kelionėje aplankyta: Biržų gynybinė tvirtovė, arsenalas; miesto centrinė Nepriklausomybės aikštė šalia Šv. Jono krikštytojo bažnyčios; ilgiausias Lietuvoje pėsčiųjų tiltas (525 m); grafų Tiškevičių Astravo dvaro sodyba – viena raiškiausių XIX a. romantizmo architektūros sodybų Lietuvoje, išsidėsčiusi Astrave, Širvėnos ežero pusiasalyje; 32 m aukščio apžvalgos bokštas, primenantis kanoją arba grimztančią valtį, iš kurio atsiveria Kirkilų karstiniai ežerėliai, Biržų regioninio parko grožis, įgriuvos-smegduobės; Karvės ola. Kelionę vainikavo edukacija „Alaus kelias“, nuostabi vakarienė restorane „Rinkuškiai“, alaus degustacija ir suvenyrai.

 

Biržų pilis

 

Kunigaikštis Kristupas Radvila (1547–1603) savo Biržų žemių ir Lietuvos šiaurinio pasienio apsaugai Biržuose pastatė modernią, didžiausią ir stipriausią tuo metu Lietuvoje itališko tipo bastioninę tvirtovę. Darbai pradėti 1575 m., pastatant užtvanką Apaščios ir Agluonos upių santakoje. 1586–1589 metais supilti pylimai, pastatyti reprezentaciniai rūmai, evangelikų-reformatų bažnyčia, arsenalas ir maisto sandėliai, kareivinės bei kiti pastatai. Tvirtovė ir miestas sudarė vientisą gynybinį kompleksą. Tvirtovė baigta statyti 1589 m.

Didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Zigmantas Vaza, o vėliau ir jo palikuonys, neatsisakydami pretenzijų į Švedijos sostą, įvėlė Lietuvą ir Lenkiją į ilgamečius karus su Švedija (1600–1635 ir 1655–1660 m.), kurių metu 1625 m. švedai tvirtovę apgriovė.

Kunigaikščio Kristupo II Radvilos iniciatyva 1637 m. prasidėjo didžiuliai tvirtovės pertvarkymo darbai. Tai buvo ne tik pilies atstatymas, bet ir perstatymas, pasikeitė fortifikacijos tipas, vietoj itališko buvo panaudotas nyderlandiškasis, kur pagrindinė detalė yra tvirtovę juosiantys žemių pylimai ir bastionai.

1640 m. Biržus paveldėjęs būsimasis Lietuvos didysis etmonas, Kristupo II sūnus Jonušas Radvila (1612–1655) tęsė Biržų pilies rekonstravimo darbus.

1655 m. rudenį Biržų tvirtovė vėl atiteko švedams.-

1659 m. pilį atsiėmė Jonušo Radvilos pusbrolis kunigaikštis Boguslavas Radvila (1620–1669). Nors ir gyvendamas Karaliaučiuje, jis rūpinosi dėl karų neužbaigtos Biržų tvirtovės atstatymu, 1662 m. buvo parengtas tvirtovės generalinis planas, bet 1669 m. mirus Boguslavui Radvilai, paskutiniam iš Biržų-Dubingių Radvilų šakos kilusiam vyriškos lyties palikuoniui, pilies statybų statybos darbai sustojo.

Testamentu Boguslavas Radvila visą turtą paliko dukrai Liudvikai Karolinai (1667–1695). Tvirtovės statybą Liudvika Karolina atnaujino 1671 m., darbai užtruko iki 1682 m. Ši tvirtovė buvo gerokai didesnė už pirmąją. Rūmai, fortifikaciniai įrenginiai ir 21 pastatas sudarė didžiulį gynybinį kompleksą.-

Šiaurės karo metu (1700–1721) Biržuose 1701-02-26 Rusijos caras Petras I ir Lietuvos-Lenkijos karalius Augustas II sudarė sutartį prieš Švediją. Tų pačių metų rugpjūtį švedai užėmė Biržus ir tik 1703 m. juos pavyko atsiimti.

1704-09-14 švedų generolo A. L. Levenhaupto kariuomenė vėl užėmė tvirtovę. Pasitraukdami švedai rūmus ir kitus tvirtovės pastatus išsprogdino.-

Biržų pilies reprezentaciniai rūmai buvo atstatyti 1978–1986 m., juose 1987 m. įsikūrė Biržų viešoji biblioteka, o 1989m. – Biržų krašto muziejus „Sėla“. Iš kunigaikščių Radvilų statytos nyderlandiškojo tipo Lietuvos šiaurinę sieną XVII–XVIII a. gynusios bastioninės tvirtovės komplekso be reprezentacinių rūmų buvo atstatytos dvi parakinės, tiltas, taip pat šiuo metu jau atstatytas arsenalo pastatas.

Biržų krašte „neprieteliui“ pasakyti žodžiai „Kad tu prasmegtum...“ gali išsipildyti tiesiogine prasme... Požeminiam vandeniui gelmėse išplovus tirpius gipso, klinčių, dolomito, kreidos ar druskos klodus, įgriūva žemė – susidaro karstinės įgriuvos, vadinamos smegduobėmis. Jų rajone jau skaičiuojama apie 9 000 ir jų nuolat daugėja.

Ilgiausias Lietuvoje pėsčiųjų tiltas

Širvėnos ežeras yra seniausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje suformuotas 1575 m. užtvenkus dvi per Biržus tekančias upes, kuris saugojo tvirtovės bei miesto prieigas. Ežero atsiradimas siejamas su Biržų gynybinės tvirtovės statyba. Pelkėtoje vietoje išsiliejęs beveik 400 ha ploto tvenkinys patikimai saugojo pilį ir miestą iš šiaurinės pusės. 1928 m., kai kitoje ežero pusėje, Astravo dvaro pastatuose, įsikūrė lino fabrikas, per Širvėnos ežerą buvo nutiestas 525 m ilgio ir 2,45 m pločio pėsčiųjų tiltas, jungiantis Astravą ir Biržų miestą. Dabar Širvėnos ežero plotas yra apie 325 ha, o 525 m ilgio tiltas per jį – ilgiausias pėsčiųjų tiltas Lietuvoje. Šiandieną šis tiltas gausiai lankomas žvejų, jaunavedžių, miestiečių ir miesto svečių, kurie nori pasigrožėti miestu, ežero ramybe ir tiltu pasivaikščioti iki Astravo dvaro.

Astravo dvaro sodyba

 -

Astravas – Biržų miesto dalis Širvėnos ežero šiauriniame krante prie Apaščios upės. 1811 m. kunigaikštis Dominykas Radvila pardavė Biržų žemes grafui Mykolui Tiškevičiui, tačiau tik 1844 m. po ilgų teisminių ginčų pirkinys buvo įteisintas Tiškevičiams. Šie sugriautos tvirtovės nebeatstatinėjo, o kitoje Širvėnos ežero pusėje įkūrė savo rezidenciją. 1862 m. Astrave grafai pastatė dviaukščius rūmus su belvederiniu bokštu. Itališkų vilų stiliaus rūmai yra viena gražiausių romantizmo laikotarpio dvarų rezidencijų Lietuvoje. Rūmuose buvo dalis Tiškevičių ir Radvilų archyvo, biblioteka, kurioje buvo XV–XVII a. knygų, archeologijos, etnografijos, dailės kolekcijos, XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje išvežtos į Vilnių ir Paryžių. Be rūmų, dvaro kompleksą sudarė arklidės, šunininko namelis, malūnas, ūkiniai pastatai, užtvanka-tiltas. Rūmus supo jaukus parkas su tvenkiniais. 1860 m. pastatytas tiltas-užtvanka, iki 1986 m. laikęs Širvėnos ežero vandenis. Prie įėjimo stovėjo du iš Sankt Peterburgo atvežti iš metalo lieti liūtai, 1938 m.  kaip dovana atsidūrę Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Astravo rūmus dabar puošia cementinės liūtų kopijos. Astravo dvare 1924 m. buvo įkurta pieninė, vėliau pakulinių maišų, špagato fabrikas, o 1928 m. lininių audinių fabrikas „Siūlas”, kuris veikia ir dabar. 1956–1965 m. Astravo rūmai buvo restauruoti, sutvarkyta parko dalis, 1987 m. atstatytas dvaro sodybą ir Biržų miestą jungiantis pėsčiųjų tiltas per ežerą. Kapitalinis tilto remontas atliktas 2019 m.

 

Kirkilų karstiniai ežerėliai

-

Kirkilų, arba Ilgasis ežeras – didžiausias Lietuvoje karstinis ežeras, jis užima 3,9 ha. Jį sudaro tarpusavyje susijungusios ir vandens prisipildžiusios 30 smegduobių. Ežero didžiausias gylis – 6,3 metro, didžiausias plotis apie 120 m, ilgis – 410 m. Sausmečiais ežerėlių vandens lygis pažemėja. Tuomet ežerą sudarančios kelios smegduobės tampa atskirais ežerėliais, kurie lietingesniais metais vėl susijungia į vieną. Šie karstiniai ežerėliai ypač patrauklūs savo vingiuotais krantais, vaizdingais pusiasaliais, įlankėlėmis ir salomis. Kirkilų ežerynas – unikalus kraštovaizdžio elementas, vienintelis Pabaltijyje.

-

Kirkilų apžvalgos bokštas

-
Biržų regioninio parko teritorijoje prie Kirkilų karstinių ežerėlių pastatytas apžvalgos bokštas, kurio forma primena kanoją arba grimztančią valtį. Bokšto aukštis – beveik 32 metrai. 30 metrų aukštyje esančios apžvalgos aikštelės plotas – beveik 30 kvadratinių metrų. Pirmajame aukšte yra 27,75 m2 amfiteatras žmonių susibūrimams, nedideliems renginiams ar tiesiog poilsiui. Apžvalgos bokšto įrengimo tikslas – sudaryti lankytojams palankias sąlygas susipažinti su viena pagrindinių Biržų regioninio parko vertybių – Kirkilų kraštovaizdžio draustinyje esančių karstinių įgriuvų reljefu. Užlipus į apžvalgos bokštą atsiveria nuostabūs vaizdai – 30 vandens pilnų smegduobių, vadinamų Kirkilų draustinio ežerėliais, kurių skersmuo – apie 35 m ir daugiau. Kartais, esant tam tikroms sąlygoms, vasaros metu jie nusidažo įvairiomis spalvomis.

 

Karstinės įgriuvos

 

Karajimiškio kraštovaizdžio draustinis yra apie 3 km nuo Biržų į vakarus. Draustinio laukuose karstinių įgriuvų tankumas didžiausias (virš 200 vnt. / kv. km). Čia pat įžymiausia ir didžiausia smegduobė – „Karvės ola“, žinomiausias ir geriausiai ištirtas respublikinės reikšmės geologinis paminklas Šiaurės Lietuvoje. Paminklu paskelbtas 1964 m. Ant duobės krašto stovi medinis stulpas su išdrožtais užrašais „Karvės ola″, „Gamtos paminklas″. Karvės ola yra beveik apskrita, piltuviška karstinė smegduobė. Speleologai mano, kad jai – apie 200 metų. Jos skersmuo 10–12 metrų, gylis – apie 12,6 m. Duobės dugne yra atvira kiaurymė. 9 m gylio karstinės įgriuvos dugne yra 5 atšakos (Šlapioji ola, Siauroji landa, Šikšnosparnių landa, Rupūžės ola) ir 1,5 m gylio požeminis ežeriukas. „Karvės ola“ dar aktyviai vystosi. Jos parametrai, urvų ilgis, smegduobės forma, kitos tuštumos keičiasi. Sakoma, kad kažkada šioje vietoje prasmego karvė – prie uolos liko tik grandinės galas.

 

Restoranas „Alaus kelias“

Rinkuškių alaus daryklos restorane Alaus kelias skanavome ypatingais patiekalais, derančiais su alumi. Erdvus, klasikinio interjero, dviejų aukštų restoranas, talpinantis iki 200 žmonių, atidarytas 2011 metais, vos per metus pelnė Lietuvos sėkmingiausios turistų maitinimo vietos nominaciją. Per metus restorane apsilanko apie 100 tūkst. svečių. Alaus restorano meniu – išskirtinis visame regione, specialiai sukurtas restorano šefų, virtuvės virtuozų.

Alaus restorano interjeras mena Biržų krašto istoriją: jo sienas puošia 1654 metų Biržų kunigaikštystės žemėlapio piešinys, ant drobės tapytas Biržų krašto žemėlapis. Piešinyje puikiai matyti ir Rinkuškių kaimas, tuomet priklausęs Radvilų giminei. Restorano dekoravimui panaudoti Biržų krašto geologiniai turtai – dolomitas ir klintys.

Alaus restorane dalyvavome alaus krašto istorijos prezentacijoje ir Rinkuškių alaus degustacijoje. Edukacijoje sužinojome ir apsilankėme visuose alaus gamybos etapams skirtose patalpose ir išgirdome įdomių pasakojimų apie alaus virimo subtilybes. Antrajame restorano aukšte įrengta senovinė aludario klėtis, čia eksponuojami seni kubilai, kuriuose pirmąjį savo alų prieš gerą dvidešimtmetį pradėjo brandinti restorano šeimininkai. Toje patalpoje ant sienos kabančiame žemėlapyje Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistė Ramutė Strebeikienė įsmeigė spalvotą adatėlę prie Elektrėnų miesto vardo. Tai liks istorijoje, kad Kultūros dienos išvakarėse čia lankėsi Elektrėnų savivaldybės kultūros darbuotojai.

 

***

Nuoširdžiai dėkojame Elektrėnų savivaldybės vadovams už kelionę, Ramutei Strebeikienei už organizaciją, maršruto paruošimą, globą visos kelionės metu, vairuotojui Aleksandrui iš Ukrainos už malonų bendravimą ir profesionalumą.

 

Kartu keliavusi, visur dalyvavusi ir viską pagal gidų pasakojimus bei Biržų turizmo ir verslo informacijos centro tekstus sudėliojusi – Silvija BIELSKIENĖ



<- Grįžti į atgal

Daugiau nuotraukų