Atstatytas Jagėlonių kryžius švenčia dešimtmetį
2010 m. rugsėjo 4 d. buvo pašventintas atstatytas Jagėlonių kryžius. Prisiminti jo istoriją, papasakoti apie Jagėlonių bibliotekos kasdienybę paprašiau Jagėlonių filialo bibliotekininkę Ritą VAIŠNORIENĘ.
Atstatytas Jagėlonių kryžius švenčia dešimtmetį
2010 m. rugsėjo 4 d. buvo pašventintas atstatytas Jagėlonių kryžius. Prisiminti jo istoriją, papasakoti apie Jagėlonių bibliotekos kasdienybę paprašiau Jagėlonių filialo bibliotekininkę Ritą VAIŠNORIENĘ.
Gal turite informacijos apie pirmąjį kryžių? Papasakokite plačiau apie atšventinimo iškilmes.
2010 m. rugsėjo 4 d. Jagėlonių kaimo bendruomenė surengė šventę – pašventino atstatytą kaimo kryžių. Šventė prasidėjo Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčioje, aukotos Šv. Mišios, vėliau iškilmės vyko Jagėlonyse. Mišias už Jagėlonių kaimą, jo gyvuosius ir mirusius žmones aukojo parapijos klebonas Dainius Jančiauskas. Ilgamečiai kaimo gyventojai mena, kad kryžius šioje vietoje stovėjo visada. Bet kas ir kada pastatė, tokių žinių neišliko. „Per Šeštines kaimas aidava prie kryžiaus, prie kelia, giedoja litaniju iš ryto 3 dienas – pirmadienį, antradienį ir trečiadienį, o ketvirtadienį aidava jau bažnyčion“, prisimena Ona Antanavičienė, g. 1923 m. Jagėlonių k. (iš Ona Rasutės Šakienės knygos „Buvom“).
Prisimenama, kad kryžius stovėjo iki 1959 m., tada sutrešo ir nugriuvo ir ilgai dar tuomet gulėjo krūmuose. Atstatyti pagrindinį krikščionybės simbolį kaime mintis kilo buvusiai kultūrinių renginių organizatorei, paštininkei Onutei Pukalskienei. Buvo sudaryta ir komisija: Angelė Korsakienė, Ona Bliujienė, Lina ir Alfonsas Girdžiūnos, Raimondas Kučinskas, Algis Stanaitis, Stanislovas Ambrazevičius, Danutė Sabonienė, Ramutė Kačinskienė, Vidas Šerys, Gintautas Sedleckas, Pranas Jančiauskas. Tai žmonės, kurie rinko lėšas kryžiaus atstatymui. Žmonės geranoriškai atsiliepė ir aukojo lėšas ir Žiežmariuose pas skulptorių Vidmantą Kapačiūną užsakė kryžių. Šventėje dalyvavo seniūnijos ir administracijos darbuotojai. Šventės dalyviai buvo pakviesti į Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos Jagėlonių filialo kiemą, kur buvo sustatyti stalai bei patiekti įvairūs patiekalai. Dalyvius linksmino Kietaviškių kaimo kapela „Volungė“ (vad. Adolfas Blažonis).
Jūsų biblioteka įkurta 1951 m. Kitais metais švęsite garbingą 70-ies metų jubiliejų. Kaip ruošiatės šventei?
Jagėlonių biblioteka įkurta 1951 m. Pirmoji bibliotekininkė – Emilija Makarevičiūtė, vėliau darbuotojai dažnai keitėsi. 1956–1971 m. dirbo Onutė Černiauskaitė-Betešienė, vėliau vėl darbuotojai dažnai keitėsi. 1994 m. buvo priimta dirbti Angelė Korsakienė, kuri aktyviai dirbo iki 2016 m. Biblioteka iki 2000 m. gegužės mėn. priklausė Kaišiadorių rajono SVB, o įsteigus Elektrėnų savivaldybę, tapo naujos viešos bibliotekos filialu. 2002 m. biblioteka perkelta į dabartines patalpas. Patalpos erdvios, jaukios, išsidėsčiusios trijuose kambariuose. Vietos tikrai turime užtektinai.
Kitais metais biblioteka švęs 70-ies metų jubiliejų. Tikimės, kad šventė bus, bet aišku viską koreguoja virusas. Labai tikimės, kad šis nedidelis šviesuliukas šiame kaime neužges, nes aišku, nei gyventojų skaičiumi, nei skaitytojų gausa tikriausiai jau nepasieksim ankstesnių laikų. Turim pripažinti, kad pasauliui žengiant technologijų keliu daugelis pametam knygą, nes lengviau peržvelgt „delfį“, pabendrauti socialiniuose tinkluose ir t. t. Bet visgi bibliotekos yra tikras unikumas, nepaisant besikeičiančio pasaulio, tai vieta, kur žmogus viskuo gali naudotis nemokamai, ko šiuo metu jokioje kitoje srityje nerasite.
2000 m., įsikūrus Elektrėnų savivaldybei, jūsų biblioteka tapo VšĮ Elektrėnų bibliotekos filialu. Kiek turite skaitytojų? Kokie bibliotekos fondai?
Mūsų bibliotekos fondas 6,6 tūkst. knygų, prenumeruojami laikraščiai ir žurnalai. Fondas apima pačią įvairiausią literatūrą ir amžiaus grupę, yra nuolat atnaujinamas. Šiemet gavome jau 182 naujas knygas. Modernia technika aprūpinta kompiuterių klasė. Vidutiniškai per metus aptarnaujame apie 115 skaitytojų. Lankytojų sulaukiam virš pusantro tūkstančio per metus. Kaimui, turinčiam apie tris šimtus gyventojų, visai neblogai. Vaikučių gausa pasigirti negalime, kaimas sensta, lankytojai pagrinde – senjorai. Biblioteka likusi vienintelė kaime vieta, kur žmonės gali ateiti, pabendrauti, nes nėra nei parduotuvės, nei pašto, nei ambulatorijos.
Papasakokite apie organizuojamus renginius. Kokie jie?
Renginius stengiamės organizuoti daugiau pagal tikslinę grupę, t. y. senjorams. Paskutinį renginį turėjom Žolinės dienai skirtą. Bandysim pasidaryti derliaus šventę ir Advento vakaronę, bet kaip sakoma, tokie planai, o virusas vėl gali viską pakoreguoti. Žmonės nori susiėjimų, bet saugodami sveikatą dabar ir prisibijo. Dar aišku planuose nemažai vaizdinių parodų. Pavasarį turėjome labai gražią parodą, skirtą tautodailei, bet karantinas padarė savo ir šią parodą matė nedaug lankytojų, nes, kaip ir dauguma darboviečių, turėjome duris užverti. Bet, manau, ją bandysim pateikti virtualiai, na, randam ir pliusų technologijose.
Kas labiausiai džiugina jus šiame darbe?
Šiame darbe dirbu neilgai, 2 metai. Bet darbine prasme, tai geriausias dalykas, įvykęs mano gyvenime. Tai darbas be monotonijos, reikalaujantis kūrybiškumo, atvirumo bendraujant su žmonėmis, darbas, suteikiantis sparnus. O kad sparnai plačiai išsiskleistų, reikia mažiau štampų, rėmų ir trafaretų. Matau, kad žmonėms esu reikalinga ne tik kaip bibliotekininkė, bet ir klausytoja, patarėja... Tiesiog kaimo žmogus žino, kad dar yra vieta, kur jis visada laukiamas.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu, kad nenuleistumėte sparnų.
Kalbino Silvija BIELSKIENĖ
|
<- Grįžti į atgal