Ar mylėtume Tėvynę ir Laisvę labiau už gyvenimą

Šiandien, sausio 11-osios rytą, 8-tą valandą, dešimčiai minučių savo languose uždegėme vienybės ir atminties žvakutes ir tapome visuotinės pilietinės iniciatyvos „Atmintis gyva, nes liudija“ dalimi. Šia akcija jau dvyliktą kartą organizatorių – Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti – buvome kviečiami prisiminti prieš dvidešimt aštuonerius metus iškovotą laisvę, mūsų istorinę pergalę, ir ja didžiuotis. Jau 28-ąjį kartą minėsime Lietuvos laisvės gynėjų dieną. Dalyvaudami minėjimo renginiuose, atkreipkime dėmesį į tai, kad šiais metais savaitės dienos sutampa su 1991 metų dienomis. Anuomet irgi buvo šalta, irgi buvo savaitgalis...

Silvija BIELSKIENĖ

Buvo tragiškasis sausis...

Nuo sovietų kariškių kulkų krito 15 gynėjų, 52 suvarpyti kulkų, 702 sužeisti, daugiau kaip 1 500 suluošintų. O kiek nebesuspėjusių arba nebenorėjusių kreiptis į medikus.

Visa Lietuva buvo ten, tą šaltą, žvarbią sausio savaitę. 1991-ųjų sausio 7–13 dienų įvykiai – Lietuvą sukrėtusi, bet jos nepalaužusi pragariška savaitė. Renkant faktus po grūdelį, analizuojant stenogramas, atrandame vis naujų detalių, apie kurias nemąstėme tuomet ir bėgant dešimtmečiams. Dabar, tarsi vaikščiodami po seniai pažįstamą teritoriją, pastebime iki šiol nematytus žemės lopinėlius. Ir pradedame ieškoti jų – stačiusių barikadas, vežusių medieną laužavietėms, maitinusiems, įamžinusiems ir palikusiems mums neįkainojamą istoriją.

Žurnalistai paliko istoriją

Tą 1991 m. sausio 12 d. vakarą Vilniuje tvyrojo neramaus laukimo atmosfera. Pagrindiniai Lietuvos objektai jau buvo užimti, gatvėmis riedėjo sovietinės karinės mašinos, prie Vilniaus prieigų buvo pastatyti kariškių postai. Į sausio 13-ąją užgeso radijo ir televizijos programos – rūmus užėmė ginkluoti rusų kareiviai, šimtai žurnalistų ir TV personalo buvo išvyti, technika ir jų daiktai – išgrobstyti… Tragedija prie TV bokšto, laužai prie Seimo rūmų… Maldos, giesmės.

Šiandien, kaip niekada per tuos 28-erius metus, galvoju apie žurnalistus: jų dėka šiandien galime vartyti fotografijas, atsiminimus, prisiminti barikadų užrašus, kuriuos jie fiksavo; desantininkai daužė jų kameras, juos stumdė, mušė, bet jie dirbo savo darbą. Pažadintas jausmas, kuris ir nemiegojo, vėl ir vėl sugrąžina mane į tas dienas ir naktis; viską vėl išgyventi padeda vis kitomis spalvomis kasmet suspindinti J. Girdvainio knyga „Dainuojanti revoliucija Vilniaus barikadose“ bei šiemet atrasta Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos interneto svetainė „Sausio 13-oji tautos atmintyje“.

Sudeginta apie 2 tūkst. kubinių metrų malkų

Nepriklausomybės aikštėje prie Parlamento, Simono Konarskio gatvėje prie Radijo ir televizijos rūmų, Žemaitės gatvėje prie Tarptautinės telefonų stoties, prie Vilniaus RT bokšto, Vilniaus geležinkelių mazge – visur žmonių susibūrimai, aukštai liepsnojantys laužai, giesmės ir maldos, ilgas tylėjimas ir skambios lietuvių protėvių dainos... Ir šaltas 1991-ųjų metų sausis... Reikėjo atvežti malkų laužams kūrenti, kad žmonėms būtų bent kiek šilčiau, kad jie turėtų šiokią tokią užuovėją. Buvo sudeginta gal du tūkstančiai kubinių metrų malkų.

Žmonės buvo maitinami dieną ir naktį

Vien prie Parlamento buvo suorganizuota dešimt laikinų maitinimo vietų: karšta kava, arbata,  neretai ir bandelės nemokamai. Vilniaus miesto savivaldybės prekybos skyriaus viršininkė Regina Lukoševičienė asmeniškai rūpinosi, kad žmonės aikštėse būtų maitinami dieną ir naktį. Čia pat, gatvėse, prekiavo visuomeninio maitinimo įmonės „Dzūkija“, „Bočiai“, „Trakai“. Buvo prisimintos civilinei gynybai skirtos lauko virtuvės, kai kurioms ratus prikabino prekybininkai nuo savo mašinų ir nurodytą valandą jau buvo maitinami laisvės gynėjai. Malkų lauko virtuvėms važiuodavo į miškus. Prekybininkams padėjo ir šeimų nariai – net naktimis dirbo vyrai, vaikai, močiutės. Pamainos keisdavosi ryte ir vakare.

Gelžbetoninių barikadų ir spygliuotų vielų tvorų vaikai

Žmonės tą tragiškąją naktį savo rankomis pastatė didžiules barikadas. Sausio 13-ąją chaotiškai virte virė darbai – vyrai, moterys ir vaikai vilko nuo statomų pastatų metalines sijas, tempė lentgalius, krovė plytų krūvas gatvėse ir prie Parlamento rūmų. Armatūros karkasai – iki 15 metrų ilgio ir 3 metrų pločio. Per tris valandas iš statybos aikštelės „išgaravo“ daugiau kaip 100 tonų armatūros. Buvo aišku, kad inžinieriai galėjo padaryti šiek tiek daugiau. Tad į darbus kibo Vilniaus tresto statybos valdybos padaliniai, mechanizacijos ir monolitinės statybos valdybos, Vilniaus namų statybos kombinatas, Gelžbetonio konstrukcijų gamyklos, Trakų nerūdinių medžiagų kombinatas, Kauno gelžbetonio konstrukcijų gamyklos, Vilniaus gamybinė komplektavimo valdyba. Barikadų statybą pradėjo sukaupę daug technikos, subūrę gerus statybininkus, vairuotojus, montuotojus, inžinierius ir kranininkus. Visi užtvarų statybos darbai vyko organizuotai, itin pavojingomis sąlygomis – tūkstantinėje minioje. Vilniaus barikadose buvo suklota ir sumontuota apie 300 kub. m gelžbetonio ir betono blokų; per 150 tonų metalo konstrukcijų, 180–220 kub. m akmens riedulių; iškastas prieštankinis bendro 250 m ilgio, 3 m gylio ir 6 m pločio griovys; palei Neries upę ant takų ir šlaito sumontuota apie 200 m gelžbetoninių vamzdžių; išraizgyta 8 t spygliuotos ir 2 t plieninės vielos; ištiesta 300 kv. m žvejų tinklo. Vilniuje spygliuotos vielos nebuvo, ieškota Kaune, rasta Žemės ūkio tiekimo bazėje Palemone. Reikėjo vinių, medienos, vežė, kas ką turėjo: metalo laužą, atskirus karkasus, betono blokus. Viską darė greit, žmonės dirbo dieną ir naktį. Barikados Vilniuje buvo statomos su tarpeliais žmonėms praeiti, numatyta, kur galėtų įvažiuoti greitosios pagalbos mašinos. Atsargai buvo sukrauta statybinių medžiagų, kurios pavojaus atveju galėjo užblokuoti tuos įvažiavimus. Barikados buvo sutvirtintos metalu, visi blokai suvirinti. O ant Parlamento rūmų stogo buvo statomi vertikalūs armatūros strypai, visas stogas užklotas Rusnės ir Ignalinos žuvininkų žvejybos tinklais. Ne tik stogas, bet ir visi Parlamento rūmai buvo apjuosti spygliuota viela ir plieninės vielos rulonais. Požeminių komunikacijų kanalai buvo užblokuoti ir užvirinti. Parlamento rūmų viduje įsitvirtinusiems savanoriams gynėjams buvo atvežta papildomai 5,5 tonos spygliuotos vielos, 1 160 lininių maišų smėliui, trys mašinos smėlio, kurį per 15–20 minučių supylė į maišus ir jais užblokavo visus Parlamento rūmų langus.

Šito priešas pabūgo

Jaunimas klaustų, ar tomis gelžbetoninėmis barikadomis buvo įmanoma apsiginti nuo okupantų tankų, šarvuočių ir ginkluotų kareivių bei karininkų? Žmonės statė, gynėsi nuo okupantų, beginklė lietuvių tauta tikėjo savo dvasinėmis jėgomis ir norėjo išsaugoti Parlamentą. Ji skelbė savo ryžtą: daugiau nenorime sovietinio režimo, nebenorim to, kas dešimtmečiais buvo primesta, per jėgą okupuota, sugriauta, sunaikinta, išvežta, išvogta, nusavinta. Nors ir spygliuota viela, barikadomis, bet daugiau simboliškai apsitvėrėm nuo priešų. Norint mus įveikti, reikėjo pereiti ne tik gelžbetonio barikadas, bet ir šimtatūkstantinę žmonių barikadą ir tik tada šturmuoti Parlamento rūmus, kuriuos dieną naktį stebėjo visas pasaulis. Ir šito priešas pabūgo.

Ar mylėtume Tėvynę ir Laisvę labiau už gyvenimą?

Barikados stovėjo iki 1993 m. rudens. Jos buvo ardomos pamažu, o blokai su užrašais „Čia – Lietuvos širdis!“, „Rusų armija – važiuok namo!“ nors jau buvo išvežti į statybas, bet vėliau Vilniaus statybininkų pastangomis grįžo prie Parlamento, kaip visų barikadų simbolis. Jos ir dabar primena tragiškąsias 1991-ųjų metų sausio įvykių dienas ir nepalaužiamą žmonių dvasią. Į juos šaudė, juos mušė automatų buožėmis, į juos šliaužė tankai ir traiškė nespėjusius pasitraukti, o jie... dainavo. Tačiau, kad svetimi tankai sustotų, reikia, kad dainuojantys žmonės Tėvynę ir Laisvę mylėtų labiau už gyvenimą. Ir dar reikia, kad dainuojantys būtų beginkliai.

Interneto svetainė „Sausio 13-oji tautos atmintyje“

Nacionalinė biblioteka (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) 1991 m. sausį atsidūrė pačiame įvykių centre. Tuo metu bibliotekoje buvo įkurta laikinoji ligoninė, kurioje medikų komandos buvo pasiruošusios prireikus padėti sužeistiesiems. Bibliotekos patalpose įsikūrę savanoriai, šauliai budėjo prie strategiškai svarbių langų, išeinančių į Parlamento pusę. Bibliotekos durys buvo atviros sušalusiems ir pavargusiems žmonėms. Istorinio apsisprendimo akivaizdoje Nacionalinė biblioteka tapo pilietiškumo pavyzdžiu, kurio suaktualinimas prisidės prie pilietinio visuomenės ugdymo, tautos politinio ir kultūrinio tapatumo išlaikymo, itin aktualaus šių dienų pasaulinių geopolitinių pokyčių kontekste.

2006 m. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (LNB), atsiliepdama į Laisvės gynimo 15-ųjų metinių komisijos kvietimą paminėti Lietuvai lemtingą istorinį įvykį – Sausio 13-ąją, kai taikiu tautos pasipriešinimu buvo apginta mūsų valstybės Laisvė ir Nepriklausomybė, pradėjo kurti interneto svetainę „Sausio 13-oji tautos atmintyje“. „Mūsų tikslas – sukaupti ir perduoti ateinančioms kartoms dar gyvus tų laikų liudininkų pasakojimus, parodyti šių įvykių įtaką šalies raidai bei pilietiškumo ir patriotizmo formavimuisi“, – rašoma svetainėje.

Darbo grupė kreipėsi į Lietuvos gyventojus, bendruomenes, nevyriausybines organizacijas, įstaigų ir valdymo institucijų atstovus, įvairias atminties organizacijas prašydama pateikti jų saugomą vaizdinę ar dokumentinę medžiagą, atspindinčią 1991 m. sausio įvykius. „Didelį dėmesį skyrėme ir skiriame minėtų įvykių liudininkų prisiminimams – skelbtiems ir ypač neskelbtiems. Iš pradžių svetainėje buvo pateikiama medžiaga, surinkta iš dokumentinių spaudinių, knygų, kuriose publikuojami liudininkų prisiminimai. Vėliau papildyta Sausio įvykių liudytojų užpildytomis anketomis, kurias parengė Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetai (saugomos Vilniaus universiteto Rankraščių skyriuje), Lietuvos valstybės naujajame archyve saugomais 1991 m. sausio įvykių liudytojų prisiminimais, eilėraščiais, nuotraukomis (chronologinės ribos 1991–1997 m.)“, - įgyvendintais planais dalinasi svetainės kūrėjai. Svetainėje publikuojami išsamūs straipsnių apie Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dienos minėjimo renginių bibliografiniai sąrašai (teminiai sąrašai skiltyse „Lietuva budi“ ir „Žuvę už Lietuvos laisvę“), pateikiamas knygų, garso ir vaizdo įrašų bibliografinis sąrašas, taip pat eilėraščių, skirtų Sausio 13-ajai, sąrašas, LNB parengta virtuali paroda „Sausio 13-oji ir Nacionalinė biblioteka“.

Pateikiantiems medžiagą iš spaudinių, nurodomi šaltiniai. Gautų autentiškų liudininkų prisiminimai neredaguojami, necenzūruojami ir už jų turinį neatsakoma.

„Maloniai kviečiame visus prisidėti kuriant svetainę: siųsti prisiminimus, nuotraukas, vaikų piešinius bei rašinius, eilėraščius, informaciją, kaip Laisvės gynėjų diena minima Jūsų miestuose ar miesteliuose. Tikimės, kad ateis diena, kai Lietuvos jaunimui šis leidinys taps vertinga virtualia ekskursija į dar tokią netolimą praeitį, padėjusią išsaugoti mūsų Nepriklausomybę“.

Apsilankykime svetainėje http://sausio13.lnb.lt; virtualioje parodoje „Sausio 13-oji ir Nacionalinė biblioteka“ https://parodos.lnb.lt/exhibits/show/sausio13-ir-lnb.

Ir niekada neužmirškime, kodėl esame laisvi!

2019-01-11