100 metų pirmiesiems demokratiniams rinkimams Lietuvoje!
_copyThumb_300x300.png)
1920 m. gegužės 15 d. laikinojoje sostinėje Kaune, Miesto teatro rūmuose, įvyko pirmasis Lietuvos Seimo posėdis. Tarp Seimo narių buvo kun. Jonas Steponavičius (1880 03 10–1947 12 08), klebonavęs Semeliškių parapijoje, filosofijos mokslų daktaras, pedagogas, administratorius, politikas, aktyvus 1920–1923, 1926 m. Lietuvos Seimų narys, visuomenės veikėjas, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmasis pirmininkas, kovotojas dėl lietuvybės Vilnijos krašte, Semeliškių
100 metų pirmiesiems demokratiniams rinkimams Lietuvoje!
1920 m. gegužės 15 d. laikinojoje sostinėje Kaune, Miesto teatro rūmuose, įvyko pirmasis Lietuvos Seimo posėdis. Tarp Seimo narių buvo kun. Jonas Steponavičius (1880 03 10–1947 12 08), klebonavęs Semeliškių parapijoje, filosofijos mokslų daktaras, pedagogas, administratorius, politikas, aktyvus 1920–1923, 1926 m. Lietuvos Seimų narys, visuomenės veikėjas, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmasis pirmininkas, kovotojas dėl lietuvybės Vilnijos krašte, Semeliškių Šaulių būrio steigėjas, vienas iš Tėvynės apsaugos rinktinės organizatorių ir aktyvus veikėjas. 1916 metais už veiklą Rusijos kariuomenėje jam įteiktas Šv. Stanislovo 4-ojo laipsnio ordinas; 1928 m. – Lietuvos nepriklausomybės medalis; 1931 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu; 2002 metais apdovanotas (po mirties) Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi; 2007 m. kovo 2 d. kun. J. Steponavičius pripažintas kariu savanoriu ir 2007 m. balandžio 6 d. jam suteiktas (po mirties) vyr. leitenanto laipsnis.
Tęsinys. Pradžia Nr. 18
Prosinodalinis egzaminatorius ir meno konsultorius
1926 m. spalio 18 d. raštu Nr. 1660 Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta (1873 02 03–1898 10 31–1926 04 05–1942 06 16) dr. kun. Joną Steponavičių, „kurio gyvenimas ir išsimokslinimas visiškai atitinka reikalavimus“, paskyrė prosinodaliniu egzaminatoriumi. Skyrimo raštą pasirašė ir vyskupijos kancleris J. Labukas. 1927 m. Elenchuose rašoma, kad dr. kun. J. Steponavičius nuo 1920 m. deputatas Seime, o Kaišiadorių vyskupijoje užima prosinodalinio egzaminatoriaus ir meno konsultoriaus (Consilium Artisticum) pareigas. Prosinodaliniais egzaminatoriais tuo metu buvo 6 dvasininkai: prof. Teodoras Brazys (1870 11 20–1900–1930 09 10), Donatas Linartas (1874–1897–1950 07 31), dr. Juozapas Matulaitis-Labukas (1894 01 19–1918 05 26–1965 12 05–1979 05 28), Aleksas Racevičius (1871–1894–1956 01 24), dr. Jonas Steponavičius ir Bernardas Sužiedėlis (1888 08 11–1912 10 28–1967 04 11) (86). Meno konsultoriai Kaišiadorių vyskupijoje buvo trys: Alfredas Aleksandravičius, Kazimieras Ribikauskas (1875 11 (?)–1901 06 23–1949 05 12) ir Jonas Steponavičius.
Dr. kun. J. Steponavičiaus vardo įamžinimas Lietuvoje
Dr. kun. Jono Steponavičiaus tėviškėje Zokorių vienkiemyje, kur gimė kunigas, filosofijos daktaras daug prisidėjęs prie bažnyčios įkūrimo Degučiuose, 1996 metais rugsėjo 21 d. buvo atidengtas stogastulpis, sukurtas iš Zarasų krašto kilusio tautodailininko Jono Tvardausko (189). Koplytstulpį pašventino kun. Remigijus Kavaliauskas, kartu meldėsi ir mons. Petras Baltuška (1930 11 20–1954 09 12–2012 10 13).
1997 m. gruodyje buvo paminėtos Zarasų krašto šviesuolio dr. kun. J. Steponavičiaus 50-osios mirties metinės.
2012 m. Zarasų dekanato dekano kun. Remigijaus Kavaliausko iniciatyva parengta knyga „Zarasų parapijos istorija“ (knygos sudarytojas kun. R. Kavaliauskas), kurioje pirmąsyk pateikta dr. kun. Jono Steponavičiaus biografija (190). Nors ji ir nepilna, tačiau tai svarbi medžiaga tolesniems šios reikšmingos Lietuvai asmenybės – dr. kun. J. Steponavičiaus – veiklos tyrinėjimams. Asmenybės, kurios svarbiausias gyvenimo tikslas – auklėti jaunimą didžia patriotine dvasia.
Pirmasis „Ryto“ draugijos pirmininkas J. Steponavičius rašė
„Ryto“ draugijos pirmininkas J. Steponavičius rašė: „Kiekvienam lietuviui, kuris nori darbuotis Lietuvos švietimui, reikia įsirašyti „Ryto“ nariu. Buskime iš miego rytiečiai ir darbuokimės. Neškime kiekvienas kas darbą, kas pinigėlį, kas ką kitą švietimo reikalams.
Mes, lietuviai, visa siela stveriamės tautos kultūros darbo. Tikime, jog tik tautos idealais sekdami, jais lavindamies ir auklėdami save, naudingiausiai darbuojamės ne tik savo, bet kartu ir visos žmonijos labui...
Visi, kurie esame gavę mokslo ir naudingų gyvenimo prityrimų, privalome eiti pagalbon šiai nuskurdusiai mūsų brolijai, skleisdami jos tarpe mokslą ir šviesą ir žadindami jos sąmonę, kad pamiltų savo tautos idealus.
Atgaivinti prislėgtai lietuvių dvasiai mes turime dar vieną galingą ginklą, kokio toli gražu neturi visa lenkininkų kompanija – tai mūsų liaudies dainos. Jos ras į širdį taką pas kiekvieną, nors ir ištautėjusį lietuvį. Jų galybė žinoma ir mūsų veikėjų tiesioginė pareiga tinkamai panaudoti šią galybę. Praktiškai tas įvykdoma sutaisant chorus prie „Ryto“ skyrių. Tuo reikalu „Rytui“ reikėtų susitarti su mūsų dailininkais, dainininkais bei chorvedžiais.“
Pagal dr. Aldonos Vasiliauskienės, Jovitos Lesienės, Antano Lesio straipsnius,
[Autorius nenurodytas]. Iš Semeliškių bažnyčios ir parapijos istorijos 1830–1915. Mašinraštis. 1983. L. 14 // KšVKA. B. Semeliškės,
parengė Silvija Bielskienė
|
<- Grįžti į atgal