Etnologė, kraštotyrininkė, kultūros puoselėtoja
Pagarbos žodžiai Elektrėnų savivaldybės garbės pilietei Onai Rasutei Šakienei Mudu su Ona Rasute Šakiene, galima sakyti, kraštiečiai, nes ji gimusi Girelės kaime Kaišiadorių rajone, o aš, nors esu iš Trakų rajono, tačiau daugiau nei 40 metų dirbęs žurnalistu Kaišiadoryse. Abu kraštotyros senbuviai, bendravę. Kartais artimai, kartais nelabai, tačiau aš Onos Rasutės veiklą sekiau ypač dėmesingai, skaičiau jos knygas, straipsnius spaudoje. Džiaugiausi kiekviena jos kūrybinės veiklos sėkme.
Kas jau kas, bet Elektrėnų krašto senieji vietiniai gyventojai turėjo be galo jautriai jausti laiko bėgsmą, kai tiesiog akyse, kartais net ne dienomis, bet valandomis kito lygumos, ežerai, upės... Man ligi šiol šiurpu prisiminti, kai į buvusias senąsias kaimavietes, per iškirstus sodus, skersai kaimo keliukų, takų į ganyklas, viską pakelyje traiškydami, laužydami, žliogė buldozeriai, kabino kubinius metrus žemės ekskavatoriai. Buvau ir aš ten, jaunas žurnalistas, rengiantis reportažus spaudai ir radijui, su guminiais batais. „Niokoja gamtą, ardo nusistovėjusią žmonių ir jų aplinkos sanklodą!“ – vos ne su ašaromis kalbėjo čia gyvenę žmonės. Iš vienos pusės, jie buvo visiškai teisūs, tačiau, antra vertus, ką daryti, jeigu reikalinga elektra, jei reikalingi modernūs gyvenamieji namai ir statybininkams, ir būsimiesiems elektrinės eksploatuotojams. Reikalingas progresas. O jis – nori nenori – eina griaudamas tai, kas sena. Vietoj Perkūnakiemio, kitų kaimų iškilo elektrėniškių pasididžiavimas Elektrėnai.
O ko tada trūko besikuriančiam miestui? Ogi kraštotyrininkų, ogi onučių rasučių šakienių, fotografų, žurnalistų, kad viską nufilmuotų, surašytų, paliudytų... Ona Rasutė Šakienė matė tai, tačiau dar buvo per jauna, kad tai darytų, kad su ja kas leistųsi į tas kalbas. Visgi manau, kad tokie anų laikų vaizdai būsimojo miesto teritorijoje ir dar toliau, ją ilgainiui skatino kuo greičiau leistis į žmonių gyvosios atminties aruodus, kol tie žmonės gyvi. Tokie regioninės kultūros fiksacijos lobiai greit nesusikrauna, dažniausiai ne ką gali nuveikti ir per metus, nes reikia dešimčių metų. Visa esybe reikia pasinerti į tą veiklą, keltis ir gultis su vienintele mintimi: ką dabar darysiu, ką rytoj...
Negali nesižavėti monumentalia Onos Rasutės Šakienės knyga „Buvom“ (2014), 612 puslapių, A4 formato, beveik dviejų kilogramų svorio. „Rinkti tautosakinę medžiagą pradėjau 2003 metais ir dirbau iki 2013 metų. Pradėjusi veiklą buvusio Perkūnakiemio ir aplinkinių kaimų vietovėse ir susirinkusi daug medžiagos apie šio krašto praeitį šio darbo nemečiau, domėjausi, važinėjau po plačias Elektrėnų savivaldybės apylinkes – Kietaviškių, Vievio, Kazokiškių, Pastrėvio, Beižonių, Gilučių seniūnijas, apvažiavau ir keletą Kaišiadorių rajono vietovių, senojo Germantų piliakalnio apylinkes, kaimus prie Strėvos upės, dabar viską sudėjau į vieną plačios apimties rinkinį“, – atviravo Ona Rasutė Šakienė knygos įvade. Be to, dabartiniams pinigų skaičiuotojams reikėtų priminti, kad visa tai ji darė ne tik nemokamai, bet dažnai net ir savo pinigėlių pridėti turėjo (pvz., kelionių išlaidoms).
Imkime naujesnius laikus. 2025-aisiais Elektrėnų miestui sukako 65-eri, Elektrėnų savivaldybei – 25-eri. Ta proga Elektrėnų savivaldybės merui Gediminui Ratkevičiui kilo mintis, be kitų dalykų, jubiliejų pažymėti ir knyga apie Elektrėnų savivaldybės vieną iš svarbių kultūros centrų – dvarus. Bet kas parašys? Abejonių nekilo – pasiūlyti Onai Rasutei Šakienei. Ji pakiliai ėmėsi darbo. Negailėjo nei laiko, nei jėgų, nes toks darbas jai buvo mielas, susijęs su jai brangiausiomis žemėje – gimtosiomis apylinkėmis. Dirbti buvo miela dar ir todėl, kad atsirado nuoširdžių talkininkų, atėjusių jai į pagalbą, o Elektrėnų savivaldybė užtikrino, kad Onos Rasutės knygos leidimą finansuos Elektrėnų savivaldybė. Ir knygą turime. Tai „Elektrėnų krašto dvarai“ (2025, 182 p., gražiai iliustruota).
Negaliu nepasidžiaugti Onos Rasutės Šakienės poezija. Ji talentinga literatė. Kai aš buvau Kaišiadorių rajono literatų klubo „Gija“ pirmininkas (1999–2016), su Elektrėnų literatų klubu „Strėva“ rengėme bendrus literatūrinius vakarus, aptardavome savo kūrybą. Aš jau buvau išleidęs atskira knygele biografinę apžvalgą „Justas Pilyponis“ (1991), o juk Ona Rasutė Kliukaitė-Šakienė, rašytojo dukterėčia. J. Pilyponis (1907–1947) – vienas nuotykinės, detektyvinės ir fantastinės lietuvių literatūros pradininkų, 14-os knygų autorius, gimęs Žiežmarių valsčiaus Kertauninkų kaime. Onai Rasutei kilo mintis parengti knygą apie savo dėdę. Į talkininkus pasikvietė ir mane. Mielai sutikau. Ilgainiui mudviejų parengta knyga „Gyvenimas – kaip graudus nuotykis“ buvo išleista (2012), tik gaila, kad dėl tam tikrų nesusipratimų su leidykla, knyga išėjo ne be klaidų, leidybinio broko, tačiau ji ligi šiol yra išsamiausias žinių šaltinis apie J. Pilyponio gyvenimą ir kūrybą, Ona Rasutė surinko vertingos autentiškos medžiagos apie rašytoją, ypač savo artimųjų atsiminimų. Pateikė unikalių nuotraukų iš Pilyponių giminės albumų.
Nesiekiu nuosekliai apžvelgti visos plačiabriaunės Onos Rasutės Šakienės veiklos. Tai tik spontaniškas emocingas atsiliepimas, kai mane pasiekė žinia, kad Onai Rasutei Šakienei Elektrėnų savivaldybėje įteiktos garbės pilietės regalijos. Ir tai padaryta liepos 6-ąją – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dieną. Pagarbiausias pagerbimas!
Sveikinu Jus, gerb. Onute!
Jonas Laurinavičius
Kaišiadorių rajono garbės pilietis
|
|
<- Grįžti į atgal


(12)
(12)
Šiandien
