Žiūrėjimas. Klausymas. Skaitymas. Kalbėjimas. Menas

Galvoti.  Gyvenant tarp žmonių, labai lengva nustoti galvoti, nes tą tylų ir vienatvei, bet ne vienišumui skatinantį užsiėmimą pakeičia žiūrėjimas, klausymas, skaitymas, kalbėjimas. Tačiau šitie būtini, bet ne pagrindiniai užsiėmimai, jei nededama pastangos ir neturima tikslo, nesukuria meno: meno gyventi galvojant.

Jau galime konstatuoti ir net apžvelgti, kad vartotojiško gyvenimo būdai mus pripildė begale daiktų, užkimšo pertekliniu sotumu, tačiau baigia ištuštinti vertybiškai. Ne, ne dvasiškai, nes dvasios pavogti daiktai negali (gal todėl mitologijoje velnias taip sunkiai ir suktai mėgina iš žmogaus pavogti sielą?). Daiktai ją tiesiog užbarikaduoja ir atskiria. Tačiau menkadvasis gyvenimas yra ryškus, jo jau nebepaslėpsi visokiais burtažodžiais apie meilę artimui arba pažangą bei progresą.

Tiesą sakant to ir reikėjo tikėtis. Nėra taip akivaizdu, bet gyvenant gyvenimą ir atitraukiant dienų užuolaidas vieną po kitos, ima matytis, kad tas žmogus arba ta žmonių grupė, kuri nieko nesiekia sukurti, o tiesiog būna, jie savo buvimo aplinką itin gausiai užpildo žiūrėjimui, klausymui, skaitymui, o vėliau ir apkalbėjimui skirtais daiktais. Negali nesutikti – jų reikia, bet tikroji žmogaus kuriamo meno esmė yra susijusi su tyla, tyloje įvykstančiu pajautimo, galvojimo stebuklu.

Kiek į tokį rezultatą nukreipta mūsų veiklos? Individualios veiklos, valstybinės? Sunku taip imti ir vienu sakiniu atsakyti. Gal todėl ir sunku, tokio rezultato tiesiog yra per mažai, jo nebemokame nei kurti, nei išmatuoti. A, taip, išmatavimai: apkalbamus, nužiūrimus, nuskaitomus, nuklausomus dalykus išmatuoti nesunku. Galvojimo meno kūriniai sunkiai išmatuojami. Nepaisant to, jų, net ir menkiausių buvimas, ir yra ta neįkainojama vertybė, kurią po savęs palieka vienas atskiras žmogus arba viena atskira karta.

Kodėl mums taip sunkiai sekasi daryti darbus, nukreiptus į galvojimą, į meną, bet pakankamai lengvai galime postringauti apie suvartojimui skirtus dalykus? Kas blokuoja ketinimus veržtis iš primityvios priklausomybės nuo svetimų malonės? Nuovargis ar tinginystė? Atbukimas ar prisitaikėliškumas?

Galvoti. Galvoti apie tai, kas nepasiduoda matymui, klausymui, kalbėjimui, kas kunkuliuoja kaip amžina sprogimo potencija, galvoti apie tai, kad ne tiesiog pragyvenimas šiapus paskirtų dienų yra svarbu, bet menas, kylantis iš to amžinojo sprogstamojo mišinio. Gal tokia formulė leistų atsibusti ir sustabdyti tą katastrofą, kurią esame leidę sukurti per pastaruosius trisdešimt metų.

Linas Kontrimas, VDU PMDF