Šeštinės – Kristaus žengimas į dangų

Šeštinės – viena svarbiausių pagal šv. Velykas atskaičiuojamų kilnojamųjų krikščioniškų pavasario švenčių, kurios metu krikščionys mini Kristaus žengimą į dangų. Šeštinės švenčiamos 40-ąją dieną, t. y. šeštąją savaitę po šv. Velykų (tarp balandžio 30 ir birželio 3 d.), ketvirtadienį. Šiemet Šeštines švęsime gegužės 28-ąją.

Pirmadienis, antradienis ir trečiadienis tą savaitę žymimos kaip derliaus maldavimų, taikos ir sveikatos dienos ir dar kitaip yra vadinamos Kryžiaus dienomis (kryžiavomis dienomis, maldavimais ir pan.). Senais laikais Lietuvos kaimuose žmonės, giedodami litanijas, eidavo melstis prie netoliese stovinčių kryžių, kuriuos iš anksto apvainikuodavo merginos augalais. Būdavo stengiamasi aplankyti kaip įmanoma daugiau kryžių, todėl vieną dieną žmonių minia giedodavo prie vieno, o kitą – jau prie kito kryžiaus. Senosios Lietuvos kaimai galėjo pasigirti kryždirbystės meistrais ir jų kūrinių gausa, todėl lankytini kryžiai būdavo pažymimi dar prieš Kryžiaus dienas.

Šeštinės buvo švenčiamos jau pirmaisiais krikščionybės amžiais. Šios šventės tikslas – pagerbti Viešpaties Jėzaus žengimą Dangun. Manoma, jog keturiasdešimt dienų, kurias Jėzus Kristus fiziškai galėjo praleisti su savo apaštalais, buvo ypatingas ir tuo pačiu naudingas tiek naujiems mokymams, tiek apaštalų tikėjimo sustiprinimui, tad šis laikotarpis minimas iki šiol.

Pirmas tris savaitės dienas ir tuomet, kai vykdavo ši religinė šventė, žmonės nedirbdavo kai kurių darbų, taip pat nevalgydavo mėsos. Buvo manoma, jog mėsos valgymas gali iššaukti susipynusių javų išaugimą, avižų ar miežių sėjimas – susikryžiavusias varpas, audeklo metimas – siūlų raizgymąsi, tuo tarpu bulvių sodinimas ar darbas laukuose su arkliais – prastai sudygusius javus. Kryžiaus dienomis buvo rekomenduojama sodinti tik žirnius.

Šeštinės labiausiai džiugindavo mažuosius piemenukus, kadangi tuomet tėvai stengdavosi juos pavaduoti, tad jie galėdavo keliauti kartu su procesija. Pasipuošę naujais rūbais, vaikai giedodami keliaudavo iki artimųjų kapų, kur vykdavo procesijos užbaigimo ceremonija. Giedanti minia neretai ištrypdavo žaliuojančius laukus, tačiau jų savininkai šį ženklą laikydavo palaiminimu.

Parengė Teofilija Vaitkevičaitė