MUMS RAŠO

SOS

Bet, deja, mažai kam rūpi miškų grožis, aplinka,

Nes kas žingsnis – vis bėda – šiukšlių kalnai, netvarka.

Ir plastmasė, ir metalas, padangos voliojas,

Plytos, šiferis ir daug kas kliūna mums už kojų.

Jei grybaujam – tai „rimtai“ samanas išrausiam

Ir paliekam po savęs vien tik juodas miško dangas.

Ir uogaujant mums nerūpi, kad mėlynės gali žūti,

Braukiam „šukom“ per gležnus švelnių uogų palelius.

Vienadieniai esam mes, viskas man – ir tuojau pat!

Ką paliksim mes vaikams, anūkėliams ir svečiams?

Tad išgirskim Žemės balsą,

Liaukimės žaloję Gamtą.

Seniai laikas Ją tausot,

O ne vien tiktai niokot...

Gerb. Redakcija,

aš, senjorė, gyvenu gamtoje, miške. Šiuos vaizdus, kuriuos aprašiau, stebiu metai iš metų, ir niekas nesikeičia. Aš net pati, senas žmogus, apvaliau vieną miško kelią nuo padangų. Susitampiau namo 150 št. ar daugiau. O kur jas dėt? Tai dabar mano daržas „padanginis“, auginu jose daržoves. Sau. Kelias švaresnis, bet laikinai – juk veža ir verčia vis naujas „gėrybes“. Išliejau širdies skausmą popieriuje ir siunčiu Jums. Gal sugalvosit ką nors gero?

Su pagarba – Ona Moisejeva

Baltamiškis

Nuo Redakcijos

Nuoširdžiai dėkojame gerbiamai Onutei už pilietiškumą ir geranorišką požiūrį į šią taip dažnai, deja, pasitaikančią problemą. Be pykčio. Su begaline meile savo Žemei. Dėka tokių žmonių ir gyvuoja Lietuva.

Gal perskaitę šias Onutės eiles susimąstysime – kiek skausmo neatsakingumas ir nemeilė savo kraštui suteikia ne tik Žemei, bet ir tokiems nuostabiems, jautriems gyventojams, kaip Onutė.