Šimtametė Amilija iš Jagėlonių

Prieš 100 metų, 1921 metų kovo 24 dieną, Jagėlonių kaime gimė Amilija Antanavičiūtė-Bliujienė. Garbingo jubiliejaus proga šimtametę pasveikino Kietaviškių seniūnijos seniūnė Jurgita Matkevičienė, socialinė darbuotoja Angelija Bliujienė, Elektrėnų savivaldybės socialinės paramos skyriaus vedėja Violeta Šimkūnienė, kuri perdavė nuoširdžius sveikinimus nuo Elektrėnų sav. mero Kęstučio Vaitukaičio.

Amilija dabar gyvena Elektrėnuose pas dukrą Veroniką Jacinavičienę. Pasak jos, mama – paprastas kaimo žmogus. Senolė Onos Rasutės Šakienės knygoje „Buvom“ pasakoja: „Mes trys vaikai augam. Ir tėvai abudu buva iš Jagėlonių. Mokykla buva Žikaronyse, toli nuveit’. Kiek aš ty ir mokiausi, pramokau paskaityt’, parašyt’, suskaičiuot’ ir gana. Paskui ir Jagėlonyse atsirada, ale jau niejau. Mana tėvas Antanavičius iš Jagėlonių... turėja 12 hektarų žemės, gyvena gerai. Trobos buva dviejų galų, svirnas, tvartas, kluonas. Trobos vienas galas buva gyvenamas, kitam – kamara. Vidurij buva priemenė. Iš viena šona buva gražios gonkos, ty švaru, jaunimas vaikščioja, iš kita eidava prie gyvulių, stovėja rakandai visoki, viedrai, cebrai. Tėvelis negėri, daug dirba, gyvena iš ūkia. Dirba žemi, laiki arklius, veži net dobilus pardavinėt’, javus tai Žiežmariuose supirkinieja, buva sandėlys. Važinieja turgun ketvirtadieniais Žiežmariuosna, veži viskų – ir sviestu, ir kiaušinius, lašinius, ko tik buva ūkyj, tą ir pardavinėja. Laikė dvi karves, prieauglius, avelių turieja, kiaulių, vištų. Buva ir arkliai, be jų ūkyj neapsieisi. Gyvulius ganim. Aš buvau jauniausia, tai ilgiausiai prisiieja, jau ajau an vakarėlia, tai numingi valandu kitu ir kelies. Ganim an dirvonų, paskui kai jau pievas nupjauna, an atola, an rugienų.“

Gyvenimas nebuvo lengvas: „Kai atitekiejau irgi Jagėlonysna, tai pas vyra tievu buva dideli šeimyna, gyvenam kartu, paskui statimės, turieja medžia. Pas juos buva ir pirtis, tai tenai linus mindava. Mynė talkom, tai vieni pas kitus suveidava. Kartais ir toli reikėja nešt’ mintuvus, ale visi ieja vieni pas kitus, vieni kitiem jau atmina iš eilies. Linus visi sieja, visi turieja. Jauna sirgau plaučiais, usikrėtiau nuo vyra brolia, jis ir mirė, o aš išgyvenau. Seniau kaip tai gydė – oru pūtė plaučiuosna. Tai parvažiuoji iš Kauna iki Lubakos ar Strošiūnų ir pareit’ reikieja.“ Amilijos vyras Antanas dirbo kalvėje: „dari plūgus, arklius kausti, ratus apkalinėja, matikus dari, siečkas.“ Jie užaugino dvi dukras – Veroniką ir Onutę. Jau 23 metai, kaip vyras išėjo Anapilin, sulaukęs 89 metų. Dukra Onutė nuo vaikystės sirgo, mirė trisdešimties metų. Po vyro mirties Amilija tebegyveno Jagėlonyse, laikė ūkį. Dukra Veronika po darbo elektrinės transporto bare, vėliau Elektrėnų komunalinio ūkio dispečerinėje skubėdavo į tėviškę padėti motinai kaimo darbuose. Veronika pamena, kad Amilijos tėvai taip pat buvo ilgaamžiai, ypač ilgai gyveno močiutė – Amilijos mama. Šimtametė turi kuo pasidžiaugti, ja rūpinasi dukra, kuri su vyru užaugino ir išmokslino dukras Ireną ir Astą, užaugo ir trys Amilijos proanūkės – Monika, Eglė, Miglė bei proanūkis Mykolas. Eilinė kaimo moteris Amilija Antanavičiūtė Bliujienė sulaukė neeilinio jubiliejaus. Reikia dėkoti likimui, o gal tvirtoms šaknims, kurios laiko šioje žemėje. Gal darbui, kurio visad buvo pilnos rankos. Džiaugiamės kartu su jubiliate ir jos artimaisiais, galėdami paminėti gražią Amilijos šventę. Ilgiausių metų!

 

Irena PETKEVIČIENĖ,

Kietaviškių kultūrinių renginių organizatorė



<- Grįžti į atgal