Vievio miesto bibliotekai – 80 Sausio 13-osios įvykius prisimenant

Vievio miesto bibliotekos darbuotojams dalyvaujant  2021 metų sausio 13-ąją pilietinės vienybės ir vilties akcijoje  ,,Atmintis gyva, nes liudija”, uždegant atminties žvakutę, paklausiau kolegų, ar pažįsta vieviečių, 1991 metų Sausio įvykių liudininkų. Pokalbis pakrypo netikėta linkme, žodis po žodžio  ir  Vaikų skyriaus bibliotekininkė Renata papasakojo savo prisiminimus.  

“1991 m. sausio 13 d. įvykiai nenutiko staiga. Prieš tai trys Baltijos šalys susivienijo Baltijos kelyje. Tarybų Sąjungos kariuomenės pajėgos buvo dislokuojamos visoje tuometinėje TSRS teritorijoje, o į ją tarnauti pašaukti Lietuvos kareivukai  taip pat pasklisdavo po visą Tarybų Sąjungą. Tad ir Lietuvoje tarnavo įvairių tautybių šauktiniai, kurių tikslas – ginti Tarybų Sąjungos suverenumą. Mano gimtasis Vievio miestelis yra prie Vilnius – Kaunas magistralės, tad karinės technikos judėjimą matydavau dažnai, o nuo vasaros kariniai manevrai dar padažnėjo. Tarybinę kariuomenę papildė OMON smogikai. 1991-aisiais buvau penkiolikos metų ir mokiausi 9 klasėje. Vienas iš mokykloje dėstomų dalykų buvo karinis mokymas. Šių pamokų metu mokė, kaip  iš granatos ištraukti žiedą, kaip išrinkti ir surinkti, sutepti automatą. Prie palaipsniui vykstančių įvykių pripranti. Tačiau, kai tarybinės karinės pajėgos kėsinosi užimti televizijos bokštą, Aukščiausiąją Tarybą ir kitus svarbius strateginius objektus, žmonės sausakimšais traukiniais ir užsakytais autobusais vyko prie jų budėti ir saugoti. Visur nuolat skambėjo dainos, žmonės  kūrė laužus. Prie svarbiausių objektų buvo suvežti monolitiniai blokai, iš jų padarytos barikados. Protestuodami žmonės prie barikadų kabino Lietuvą okupavusios valstybės išduotus  pasus, karinius bilietus ir kitus savo dokumentus.

Su draugėmis laisvės  judėjimo dvasios vedinos ir mes kartais nuvykdavome palaikyti ten budinčių žmonių. Nieko blogo nenujausdami ir sausio 11 d. vakarą kartu su  keturiais metais vyresniu broliu Ramūnu ir dviem draugėm, nepaklausus tėvų leidimo, nuvykom į popmuzikos ir roko grupių protesto prieš TSRS karinę agresiją koncertą, vykusį prie Aukščiausios Tarybos rūmų. Negąsdino nei žinios, kad karinės pajėgos užėmė Spaudos rūmus, nei maršrutinio autobuso, kuriuo vykome, apsiginklavusių  automatais kareivių patikrinimas, juk nieks netikėjo, kad jie gali šaudyti į taikius žmones. Koncertas buvo ypatingas, koncertavo žinomi atlikėjai, kurių priešakyje Eurika Masytė su daina „Laisvė“, tiksliai atspindėjusią visos Lietuvos žmonių dvasią. Po koncerto, euforijos apimtai mūsų ketveriukei, laimei, paskutiniu maršrutiniu autobusu pavyko parsigauti namo, nes dauguma autobusų maršrutų buvo nuimti, o ir metas vėlyvas.

Grįžus namo, mama nebarė, tik tylėjo. Sausio 13 d. rytą  per radiją išgirdau apie žuvusius ir pagalvojau,  kaip arti kruvinųjų įvykių mes tada buvome. O tada apėmė baimė...“.

Visi tylėjome ir kiekvienas sau mąstėme, kaip galėjo susiklostyti Renatos ir Ramūno likimai. Džiugu, kad jiems 1991-ųjų sausis baigėsi laimingai.

Kalbėkime, dalinkimės prisiminimais, užrašykime gyvąją atmintį ir rodykime jaunajai kartai, kad žmonės, kurie yra Sausio įvykių liudininkai gyvena šalia mūsų, yra mūsų kolegos, kaimynai, artimieji. Kiekvienas pasakojimas yra dalelė krašto istorijos, sudaranti valstybės istorijos visumą. Pažvelgus į Renatos  trylikametę dukrą, kuri retkarčiais atbėga pavakary pas mamą į biblioteką ir džiaugsmingai dalijasi praėjusios dienos paslaptimis, suvokiu, kokios abi yra laimingos būdamos kartu ir gyvendamos laisvoje šalyje. Gal būt, autentiški prisiminimai padės jaunajai kartai suvokti laisvės kainą.

 

Irena SENULIENĖ,

 Vievio miesto bibliotekos vedėja

 

Fotonuotraukoje:

Vievio biblioteka sausio 13-ąją jungiasi prie pilietinės akcijos „Atmintis gyva, nes liudija“. Iš kairės stovi: Renata Simanavičienė, Ramūnas Šestavickas, sėdi: Rasa Rapkevičienė ir Irena Senulienė



<- Grįžti į atgal