Ilgasis savaitgalis maldai, atminčiai, atsiprašymui, dėkojimui

Mūsų tautos bruožas – ypatingas ryšys su mirusiaisiais, atkeliavęs dar iš protėvių laikų, – mums yra labai reikšmingas. Pasak kun. Antano Saulaičio, tai ateina iš pagarbaus atminimo tų, kurie buvo ir yra mums svarbūs. Tai yra būdas su pagarba ir dėkingumu prisiminti ne tik mirusius artimuosius, bet ir bendruomenės narius, žymius, nusipelniusius šalies žmones. Būtent toks mirusiųjų pagerbimas yra kartu ir prisiminimas, iš kur mes esame kilę, kad mes turime šaknis. Mes, lietuviai, esame tauta, kuri mąsto apie savo šaknis, tauta, kuriai tai svarbu.

Praėjo ilgasis savaitgalis, kuomet turėjome progą aplankyti ne tik Amžinybėn iškeliavusius artimuosius, bičiulius, bet ir pasivaikščioti po dar nelankytas kapinaites, pasigėrėti žvakelių jūra, užliejusia mirusiųjų miestelius, uždegti žvakutę ant vienišo nelankomo kapo. Ir... pagal seną gražią tradiciją – kartu su dvasininku pasimelsti kapinaitėse.

Vėlinių dieną mūsų savivaldybės kapinėse lankėsi dvasininkai, meldėsi už mirusiuosius, šventino kapus. Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės parapijos vikaras Tadas Piktelis ir Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos trečiakursis Edvardas Česonis aplankė Geibonių, Girnakalių, Migučionių, Kakliniškių, Sabališkių (Elektrėnų) kapines ir meldėsi su ten susirinkusiais parapijiečiais. Sabališkių kapinėse buvo meldžiamasi už mirusiuosius, dalyvaujant gedulinėje procesijoje.

 

Elektrėnų savivaldybės teritorijoje gausu kapinių

Elektrėnų savivaldybės teritorijoje yra 60 kapinaičių, iš jų: Lietuvos karių kapai Jagėlonyse bei Vievio miesto katalikų kapinėse; Toleikių senkapiai; Paaliosės kaimo I pasaulinio karo Vokietijos imperijos karių kapai; Kurkliškių kaimo I pasaulinio karo Vokietijos ir Rusijos imperijų karių kapinės; I pasaulinio karo Vokietijos ir Rusijos imperijų karių kapai Aleksandravos kaime (Semeliškių sen.); II pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vieta Vievyje; Semeliškių, Vievio, Žaslių žydų žudynių masinė kapavietė Semeliškių kaime; Vievio žydų senųjų kapinių dalis Malūnėlio kaimo kapinėse; stačiatikių kapinės Vievio mieste bei Aleksandravos kaime (Semeliškių sen.).

Elektrėnų seniūnijai priklauso Sabališkių, Senosios Abromiškių, Girnakalių, Geibonių, Kakliniškių, Migūčionių kapinės. Vievio seniūnijai priklauso net 15 kapinaičių: Vievio miesto katalikų, stačiatikių, Ausieniškių kaimo, Bukiškių, Kurkliškių kaimo ir I pasaulinio karo karių, Lazdėnų, Pakalniškių, Panerių, Rusakalnio, Vievininkų, Vilūniškių, Malūnėlio, Naujosios Vievio, II pasaulinio karo karių palaidojimo vieta. Semeliškių seniūnijoje veikia 6 kapinaitės: Semeliškių miestelio, stačiatikių, žydų žudynių masinė kapavietė, Mackonių, Noškūnų, Užkryžių. Kietaviškių seniūnija rūpinasi 7 kapinėmis: Jagėlonių, Kareivonių, Kloninių Jagėlonių, Senųjų Kietaviškių, Šuolių, Vindžiulių, Žikaronių. Beižionių seniūnijai priklauso Beižionių kaimo, Barboriškių, Būriškių, Eitulionių kapinės. Gilučių seniūnija rūpinasi Gilučių kaimo, Kalninių Mijaugonių, Senosios Kalninių Mijaugonių, Strošiūnų kapinėmis. Kazokiškių seniūnijai priklauso: Kazokiškių kaimo 1-osios ir 2-osios kaimo kapinės, Grabijolų, Karsūniškių, Klykūnų, Paaliosės kapinės. Pastrėvio seniūnija prižiūri bene daugiausia skaičiumi kapinaičių (11) iš mažųjų seniūnijų, tai: Pastrėvio kaimo, Belezų, Katiliškių, Mustenių pirmosios ir antrosios, Peliūnų, Stančikų, Šeiriškių, Daniliškių, Toleikių kaimo ir Toleikių senkapiai.

De Raesų ir Broel-Pliaterių koplyčia

Didžiausiose savivaldybės Sabališkių kapinėse dominuoja dvarininkų De Raesų ir Broel-Pliaterių šeimų – garsios Lietuvos bajorų giminės, turinčios grafų titulą ir savo herbą – koplyčia-mauzoliejus su antrajame statinio tarpsnyje žymiąja 1,80 metrų aukščio medine skulptūra „Skausmo vyras“. Dvarininkai de Raesai ir Broel-Pliateriai buvo laidojami Sabališkių kapinėse pastatytoje koplyčioje, kuri pradėta statyti XIX a. I pusėje kaip bažnyčios varpinė, o užbaigta kaip Abromiškių dvarininkų De Raesų ir Broel-Pliaterių antkapis 1852–1911 metais. Vėlesniais metais čia buvo atliekamos įvairios pamaldos: vietiniai gyventojai rengdavo gegužines-birželines pamaldas, kartais būdavo aukojamos šv. Mišios. 1992 m. koplyčia paskelbta regioniniu architektūros, dailės ir sakraliniu paminklu ir įtraukta į LR Kultūros vertybių registrą.

Partizano Benedikto Trakimo-Genelio kapas

Jaukiose Migučionių kapinaitėse amžino poilsio atgulė Benediktas Trakimas-Genelis (1921–1998), buvusio Didžiosios Kovos Apygardos štabo viršininkas (1946-03-25–1947-05-18). Benediktas Trakimas-Genelis buvo ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvis, karys savanoris, Didžiosios Kovos apygardos partizanų štabo viršininkas. Iki mirties buvo atkurtos LLKS Didžiosios Kovos apygardos vadas. 1945 m. į partizaninę kovą įsijungė ir Benedikto seserys: Ona, Apolonija, Anastazija ir Veronika – partizanų ryšininkės. 1947 m. gegužės 18 d. kartu su seserimi, partizanų ryšininke Ona Trakimaite-Ožka, Kaune, Laisvės alėjoje, buvo sulaikytas. Tų pačių metų lapkričio 22 d. Ypatingojo pasitarimo nuteistas 25 m. kalėti. Kalėjo Intos, Vorkutos lageriuose, Komijoje. 1956 m. birželio 19 d. bausmė sumažinta iki 15 m. lagerių. 1957 m. spalio mėn. paleistas. Draudžiant gyventi Lietuvoje, gyveno Daugpilyje, Latvijoje. 1989 m. su šeima grįžo į Lietuvą.

Atkūrus nepriklausomybę, jam suteiktas dimisijos pulkininko leitenanto laipsnis. 1998 metų balandžio 28 d. Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus dekretu Benediktas Trakimas-Genelis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3 laipsnio ordinu, kurį ligoninėje turėjo įteikti pats Lietuvos Prezidentas. Deja, nesuspėjo, nes iki tos iškilmingos akimirkos partizano širdis nustojo plakusi... 1998–aisiais gegužės 5 dieną po sunkios ligos Genelio gyvybė užgeso. Palaidotas šeimos kape žmonos tėviškėje Migučionyse.

Benediktas Trakimas-Genelis buvo aktyvus ir pilietiškas. Parašė atsiminimus, susitikdavo su jaunimu, kuriems pasakodavo apie partizaninį karą Lietuvoje, kai jauni žmonės kovojo už savo Tėvynės nepriklausomybę. Jau po jo mirties, tai yra 2018 metais, išleista Benedikto Trakimo atsiminimų knyga „Noriu džiaugtis laisve“.

Semeliškių kapinėse – paminklas I Raitelių eskadrono kareiviui Bernardui Mačiuliui

Dar žiemą Elektrėnų savivaldybės dėka Semeliškių kapinėse pastatytas naujas paminklas I Raitelių eskadrono kareiviui Bernardui Mačiuliui, žuvusiam 1919-04-07. Elektrėnų sav. meras Kęstutis Vaitukaitis internetinėje svetainėje rašė: „Sausio 13 d., kai visa Lietuva mini Laisvės gynėjų dieną ir žuvusiųjų atminimą, Semeliškių kapinėse pagerbtas dar vienas Laisvės gynėjas. Šį sykį tai 1919 m. žuvęs Nepriklausomybės kovų savanoris, husaras Bernardas Mačiulius, ant kurio kapo pastatėme naują kryžių ir antkapį. Taip pat nuoširdžiai dėkoju Rimantui Kazimierui Radžiūnui, 2019 m. pranešusiam man apie apleistą savanorio Bernardo kapą. Tegul mūsų Laisvės gynėjų aukos niekada nebūna pamirštos!“

1919–1940 metais Lietuvos kariuomenės sudėtyje veikė Pirmasis husarų Lietuvos Didžiojo Etmono Jonušo Radvilos pulkas. Lietuvą paskelbus valstybe, 1918 metų lapkritį pradėjo burtis sava kariuomenė, o po kelių mėnesių, 1919 metų sausį, Kauno apskrities komendanto Juozo Mikuckio įsakymu pradėti steigti Pirmasis ir Antrasis raitelių eskadronai, kurie iš karto buvo siunčiami į frontą. Per pirmuosius susidūrimus su bolševikais paaiškėjo, kad Lietuvos kariuomenei reikia gausesnės kavalerijos, tad gegužę iš visų raitųjų dalių pradėtas formuoti Pirmasis lietuvių raitelių pulkas, kurio vadu buvo paskirtas švedų kariuomenės majoras Gustavas Hoegeris. Po pusantro mėnesio jį pakeitė lietuvis Pranas Jackevičius. 1919 metų spalį pulkas buvo pavadintas Pirmuoju raitelių pulku, dar vėliau – Pirmuoju kavalerijos pulku. Pirmasis kavalerijos pulkas grūmėsi su Raudonąja armija, bermontininkais ir Lenkijos kariuomenės daliniais. 1920 metais pulke buvo 34 karininkai, 3 karo valdininkai, 2 gydytojai ir 984 kareiviai. Pulkas turėjo 664 arklius, 639 karabinus, 16 kulkosvaidžių, 484 kardus ir t. t., taip pat turėjo 1 motociklą, 22 vežimus, 2 fajetonus, 3 lauko virtuves. 1922 metų balandžio 1 dieną pulkas pavadintas Pirmuoju husarų pulku. Taikos metu pulkas buvo dislokuotas Kaune, Žaliakalnyje. 1927 metų rugsėjo 25 dieną pulko globėju paskirtas Lietuvos didysis etmonas kunigaikštis Jonušas Radvila, o pulkas pavadintas Pirmuoju husarų Didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pulku. Tą pačią dieną buvo įteikta vėliava su devizu „Nugalėsim ar mirsim“. Pulkas pirmasis Lietuvos kariuomenėje 1931 metais kaip skiriamąjį ženklą antpečiuose pradėjo naudoti pulko globėjo monogramą „JR“ su kunigaikščio karūna. Karių kepurės buvo raudonos, munduras – pilkai žalsvas, apykaklėse – balti trikampiai su Gedimino stulpais, iki 1931-ųjų buvo kantai ir rankovių antsiuvai, kelnės – raudonos, husariškos, su baltu kantu, batai – su rozetėmis aulo viršuje.

 

Betoniniai kryželiai Pirmojo pasaulinio karo aukoms

Semeliškių kapinaitėse palaidotos ir Pirmojo pasaulinio karo aukos – Vokietijos ir Rusijos imperijų kariai (1915–1918 m.). 2015 m. birželio 1–10 dienomis, minint Pirmojo pasaulinio karo pradžios 100-metį, Aleksandravos kaime (Semeliškių sen.), Gelvio gatvėje esančiose kapinėse dešimt vokiečių karių savanorių tvarkė ir restauravo 36 vokiečių, 10 rusų ir 2 nežinomų karių kapavietes. Jiems pastatyti 48 betoniniai kryželiai su įgilintų raidžių įrašais vokiečių kalba. 2016-06-11 Semeliškių kapinėse vyko iškilmingas restauruotų žuvusių vokiečių kapų pagerbimas. Iškilmėse dalyvavo VFR ambasados referentas, politikai ir ekonomikai Volfgangas Vythofas (Wolfgang Wiethoff), Kultūros politikos departamento saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus vyr. specialistas Romanas Senapėdis, „Volksbundo“ įgaliotinis Lietuvos Respublikai Kazimieras Arlauskas, dr. Linas Kvizikevičius – Kultūros vertybių globos tarnybos direktorius, Jenco Šulco (StFw Jens Schulze) vadovaujama VFR kareivių grupė, Elektrėnų savivaldybės meras Kęstutis Vaitukaitis, mero patarėjas Vaidas Andriejauskas, l. e. Semeliškių seniūno pareigas Pastrėvio seniūnas Arūnas Kanapeckas, parapijos klebonas Gintautas Jančiauskas, LR kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai, Elektrėnų LDK Algirdo 1-osios Šaulių kuopos šauliai, Semeliškių gyventojai.

 

***

Būtent Vėlinių dieną apima troškimas aplankyti mūsų savivaldybės kapinaitėse amžino poilsio atgulusius žymius, už laisvę kovojusius mirusiuosius. Kituose laikraščio „Elektrėnų žinios“ numeriuose prisiminsime ir kitų savanorių, partizanų istorijas.



<- Grįžti į atgal

Daugiau nuotraukų