„Tiems, kurie susimąsto ar bent pagalvoja apie globą, linkiu drąsos“

Pirmąjį liepos mėnesio sekmadienį minėjome Globėjų dieną. Elektrėnų savivaldybėje yra globojami 54 vaikai, kurie auga budinčių globotojų, nesusijusių giminystės ryšiais, ir globėjų, susijusių giminystės ryšiais, šeimose.

Ta proga pakalbinau dvi budinčių globotojų šeimas. Tai Ivona ir Marekas ZAGUBOVIČIAI bei Virginija ir Ramūnas RAŽANAI, kurie mielai sutiko pasidalyti patirtimi, išgyvenimais, džiaugsmais.

Pirmiausia susipažinkime.

Mano vardas Ivona, vyro Marekas, mums po 32 metus. Mes iš Vievio. Kartu esame jau 14 metų. Biologinių vaikų neturime. Šiuo metu jau 3,5 metų globojame mergaitę, aš dirbu budinčia globotoja dar ne taip ir ilgai – apie metus. Per tą laiką mūsų globoje pabuvojo 4 vaikučiai.

Kas jus paskatino imtis globėjų veiklos?

Kas paskatino mus globoti vaikučius, – sunku pasakyti, gal tai atėjo iš vaikystės. Aš visada, nuo to laiko, kiek save atsimenu, pastoviai kažką globodavau, kažkam padėdavau. Kai buvau dar vaikas, mačiau tą patį pavyzdį ir prieš akis – mano mama irgi buvo tokia globėjiška. Pati būdama vaiku aš pastoviai buvau apsupta dar mažesnių vaikučių, kaimynai prašydavo pagloboti jų vaikus. Visada rasdavau bendrą kalbą su vaikais ir, būdama studente, aš galėdavau prisikviesti vaikus į namus ir surengti vakarėlį. Manau – ne aš radau veiklą, o veikla atrado mane.

 

Moterys visuomet aktyvesnės, kaip pavyko įtikinti savo vyrą imtis šios veiklos?

Man labai pasisekė su vyru, jis irgi yra suinteresuotas šitoje veikloje. Nepaisant to, kad jis turi pagrindinį darbą, jis labai padeda man su vaikais. Jo pagalbą pajutau labiausiai, kai mūsų namuose apsigyveno vienu metu 2 kūdikiai ir 3 metukų jų broliukas, ir dar, aišku, mūsų jau globojama mergaitė. Taip kad vienu metu pas mus buvo 4 vaikai. Vyras tada labai man padėjo, keldavosi kartu su manimi naktį prie vaikų, nepaisant to, kad ryte į darbą važiuodavo, netgi buvo paėmęs atostogas darbe. Be jo aš tikrai neišdrįsčiau iškart globoti šitiek vaikų. Jis labai mane palaiko bei skatina nesustoti, nes jis mato, kiek džiaugsmo atneša vaikučiai į mūsų namus.

 

Suprantama, kad tai yra be galo sudėtingas darbas, su kokiais sunkumais susiduriate?

Aišku, kaip ir kiekviena šeima, mes susiduriame su sunkumais. Negaliu sakyti, kad viskas yra taip tobula – juk tai vaikai, juolab, tai skirtingi vaikai su skirtingomis patirtimis. Bet galėčiau išskirti dvi pagrindines problemas: tai yra adaptacijos periodas, kai vaikas pakliūva į jūsų namus, ir kai jūs su vaiku vienas kitą stebite, tyrinėjate, priprantate. Aišku, mes, kaip suaugę, mums paprasčiau, nes mes suprantame, kas vyksta, tačiau vaiko akyse yra labai daug baimių. Ir tu ieškai priėjimo prie vaikučio, bandai jį nuraminti, paaiškinti, kas vyksta. Tuo periodu kyla įvairių sunkumų, kartais gan jau didelius vaikus tenka mokyti sėdėti prie stalo, laikyti šakutę ir kitų elementarių dalykų.

O kitas toks jau globėjams sudėtingas momentas, kada vaikučiai palieka mūsų namus. Tai tragiškiausia diena mūsų gyvenime. Mūsų protas ir suvokimas, aišku, džiaugiasi, kad vaikai grįžta į namus arba suranda naujus. Bet širdis gi proto neklauso ir ji kaskart plyšta, kai tu nuosavom rankom perduodi tą vaikutį, kaip sakant, iš glėbio į glėbį. Tada jauti tokią tuštumą savyje. Ir visi iki tol turėti rūpesčiai – tas nuovargis, tos bemiegės naktys – atrodo visai nereikšmingi Bet ir tas skausmas atslūgsta, kai širdį pasiekia protas ir ateina suvokimas to, kad būtent tu prisidėjai prie geresnio vaikučio gyvenimo.

 

Kas padeda spręsti iškilusius nesklandumus?

Aišku, šitoje vietoje būtų nesąžininga nepaminėti mūsų Globos centro specialistų, kurie mus kuruoja. O ypatingai mūsų šeimos kuratorė Daiva Bartosevičiūtė. Tai pirmas žmogus, kuriam aš skambinu, jei tik kyla kokie klausimai ar problemos. Kartais savo kuratorei paskambinu per dieną dažniau, nei vyrui. Aš žinau, kad šitas žmogus man yra pasiekiamas 24 val. per parą. Kelis kartus teko skambinti ir per išeigines, ji visada atsiliepia arba perskambina. Ir ta mintis, kad nesi vienas su savo rūpesčiais, žymiai palengvina būtį. Kai žinai, kad yra visa komanda žmonių, kuriems rūpi tavo bėdos, tai ir sunkumai tampa ne tokie sunkūs. Ir šiuo metu esu laukiantis globotojas, bet mano kuratorė vis tiek nors kartą per savaitę paskambina pasiteirauti, kaip man sekasi. Tas dėmesys leidžia suprasti, kad mes esme svarbūs.

 

O kas labiausiai pradžiugina, globojant vaikučius?

Klausiate, kokie džiaugsmai globojant vaikučius? Ogi jų begalė. Pradedant nuo vaikų šypsenų iki jų „myliu tave“. Vaikai atneša į namus gyvybę. Tu su jais atrandi tą jau savyje pamirštą vaikystę, iš naujo grįžti į stebuklų šalį. Atrandi savyje dalykų, kurių net negalvoji, kad turi. Ir kiekvienas vaikas skirtingus dalykus atveria tavyje. Pavyzdžiui, aš tik dabar išgirdau, kaip mano vyras gražiai dainuoja lopšines, o savyje vėl pažadinau fantaziją pasakoti pasakas, išmokau džiaugtis akimirkomis, o nelaukti rytojaus.

 

Kokių ypatingų savybių reikia, kad imtumeisi globėjo ar budinčio globotojo vaidmens?

Manau, visų pirma – drąsos, noro ir gailestingumo, reikia išdrįsti pripažinti sau, kad noriu ir galiu. Nesinori sakyti banalių frazių, kad reikia mylėti vaikus, nes tai savaime suprantami dalykai. Nors kartais gyvenimas priverčia tapti globėju ir be meilės, o iš gailesčio. Nes vien meile vaikams mūsų veikloje neišsigelbėsi. Čia reikia ir kantrybės, ir pasitikėjimo savimi, o svarbiausia – dosnumo ir noro padėti. Tik dosnus žmogus gali duoti ir ištiesti pagalbos ranką bei atverti savo namų duris svetimam vaikui. Supraskite, jei į mūsų namus patenka svetimi, bet išeina iš jų – tai jau mūsų vaikai. Aš suprantu ir tai, kad gal ir daug žmonių susimąsto apie globą, bet daug kas bijo, o ypatingai bijo genetikos. Nereikia to bijoti. Nes jūsų šeimos meilė, globėjiškumas ir dėmesys vaikui padaro stebuklus.

 

Išvardykite bent kelis pavyzdžius, kurie paskatintų imti globoti svetimus vaikučius.

Reikia jau seniai atmesti stereotipus apie globojamus vaikus. Daug įžymių žmonių buvo įvaikinti arba globojami ir jų genai niekaip jiems nesutrukdė kažko pasiekti šitame gyvenime. Aš kalbu apie tokius žmones, kaip jaunimui puikiai žinomas Stivenas Jobsas, Billas Clintonas, Marilyn Monro, netgi mūsų mylimas Radžis gyveno globėjų šeimoje.

 

Ko palinkėtumėte šeimoms, kurios norėtų globoti vaikučius, bet vis dar nesiryžta?

Pabaigai norėčiau palinkėti tiems, kurie susimąsto ar bent pagalvoja apie globą, – drąsos. Jei kyla noras globoti, bet yra daug klausimų arba baimių, drąsiai kreipkitės į Globos centrą. Ten jums viską parodys, paaiškins, liaudiškai tariant, sukramtys ir į burną įdės, o jums liks tik apsispręsti. Jei bijote iš karto pilnai prisiimti atsakomybę už vaiką, tai yra visokios programos, kaip, pavyzdžiui, vyresnio draugo programa, savanorystės, visokiausi pasisvečiavimai ir panašiai. Yra visokių būdų padėti, reikia turėti tik noro. Tas, kas nori, tas ir randa galimybes, o kas nenori, randa priežastis.

 

O ko palinkėtumėte globėjams?

Tiems, kurie jau globoja, linkiu stiprybės bei kantrybės – jūs ne vieni. Raginčiau mūsų savivaldybės globėjas bendradarbiauti tarpusavyje, būriuotis, organizuotis ir bendrauti. Aš tikiu, kad yra tikrai aktyvių globėjų, kurie galbūt norėtų organizuoti susitikimus, kur mes visi kartu galėtume dalintis savo patirtimi, nes tai neįkainojamas dalykas. Aš manau, kad nepaisant to, kad mus palaiko didelis būrys specialistų, mums patiems, kaip globėjams, reiktų susiburti į bendruomenę. Tam, kad mes galėtume nuveikti daug gražių dalykų, palaikyti vienas kitą, pasidalinti džiaugsmais ir vargais.

Dar kartą sveikinu visus su GLOBĖJŲ DIENA!

 



<- Grįžti į atgal