Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) iškilmė Semeliškėse

Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė Visuotinėje Bažnyčioje įsteigta 1264 m. popiežiaus Urbano IV. Devintinių iškilmėje prisimenamas Didysis ketvirtadienis, kai savo mirties išvakarėse, paskutinį kartą vakarieniaudamas su apaštalais, Viešpats Jėzus įsteigė patį kilniausią sakramentą – Švenčiausiąją Eucharistiją (gr. „eucharisto“ – dėkojimas).

Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) iškilmė Semeliškėse
 
 

Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė Visuotinėje Bažnyčioje įsteigta 1264 m. popiežiaus Urbano IV. Devintinių iškilmėje prisimenamas Didysis ketvirtadienis, kai savo mirties išvakarėse, paskutinį kartą vakarieniaudamas su apaštalais, Viešpats Jėzus įsteigė patį kilniausią sakramentą – Švenčiausiąją Eucharistiją (gr. „eucharisto“ – dėkojimas).

Silvija BIELSKIENĖ

 

Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčioje Devintinių iškilmę atgaivino parapijos klebonas Gintautas Antanas Jančiauskas prieš septyniolika metų. Šventėje Eucharistinė procesija labai iškilminga, pripildyta džiaugsmo, lydima himnų, su vėliavomis ir Švč. Sakramentu, kuris išnešamas iš bažnyčios į viešą erdvę. Išskirtinis Devintinių procesijų elementas – keturi altorėliai (primenantys keturis evangelistus), kuriuos kasmet pastato semeliškietė Adelė Bukinienė su šeima, Pranutė Petrauskaitė bei Pastrėvio, Jurežerio ir Krunio parapijietės. Jie būna papuošti medžių šakelėmis, gėlėmis, su specialiai paruošta pakyla padėti Švč. Sakramentui. Procesijos metu, pastačius ant altorėlių monstranciją su Švč. Sakramentu ir jį pasmilkius, kalbamos Evangelijų ištraukos apie Jėzų Mokytoją, Jėzų – nežemiškų galių valdytoją – stebukladarį, Kristų – Eucharistijos įsteigėją, Jėzų – dieviškos gyvybės davėją.

Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės istorija

Visoje Bažnyčioje įvesti Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę paskatino vidurio Italijoje tryliktajame amžiuje įvykęs stebuklas. 1263 m. kunigas vardu Petras kaip piligrimas iš Bohemijos keliavo į Romą. Įprastinis piligrimų kelias iš šiaurės, vad. Via Francigena, vedė per nedidelį Bolsenos miestelį, prie ežero tuo pačiu vardu. Čia vieną tų metų vasaros dieną trumpam poilsiui ir nakvynei sustojo ir kun. Petras. Miestelio bažnyčioje, dedikuotoje pirmųjų amžių kankinei šv. Kristinai, jam aukojant Mišias įvyko stebuklas – iš konsekruojamos Ostijos pradėjo lašėti kraujas.

Tuo metu Bažnyčią valdęs popiežius Urbonas IV gyveno ne Romoje, bet su kardinolais ir visu dvaru buvo laikinai įsikūręs netoliese esančiame Orvieto mieste. Bolsenos miestelio gyventojai, galbūt ir pats kun. Petras, stebuklo įrodymą – sukruvintą korporalą – iškilminga procesija iš Bolsenos į Orvietą atnešė popiežiui. Jau kitais metais, 1264-aisiais, Urbonas IV paskelbė minėtąją bulę „Transiturus de hoc mundo”, kuria į liturginį kalendorių buvo įvesta Kristaus Kūno ir Kraujo šventė.

 

Prašykime Dievą pagalbos

Švęsdami Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo šventę prašykime Dievą pagalbos, kad taptume vis labiau kūnu ir krauju kitiems žmonėms, nebelauktume, kad kiti mus stebintų ir kviestų, bet patys taptume gyvu kvietimu, pasakytume gražų žodį, kurtume, taptume tėvais, kurie rūpinasi ir atsiduoda savo vaikams. Tepadeda mums Dievas išmokti priglausti tuos, kurie neteisūs ir nemalonūs. Jiems mūsų pagalbos labiausiai ir reikia, o kaip priglausti – čia mums užduotis sugalvoti.



<- Grįžti į atgal