100 metų pirmiesiems demokratiniams rinkimams Lietuvoje!

Pirmuosiuose Lietuvos istorijoje demokratiniuose ir visuotiniuose parlamento rinkimuose išrinktas Steigiamasis Seimas, susirinkęs 1920 m. gegužės 15 d. Kaune, priėmė rezoliuciją, kuria iškilmingai visų Lietuvos piliečių vardu proklamavo Lietuvos Nepriklausomybę, o Lietuvos Valstybę paskelbė demokratine respublika. Taip Steigiamasis Seimas įgyvendino 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akte jam pavestą užduotį – nustatyti Lietuvos valstybės santvarką ir santykius su kitomis valstybėmis. Steigiamasis Seimas baigė darbą 1922 metais, priėmęs pirmąją nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją, kurioje dar kartą įtvirtino demokratinės respublikos raidos kelią.

100 metų pirmiesiems demokratiniams rinkimams Lietuvoje!

Pirmuosiuose Lietuvos istorijoje demokratiniuose ir visuotiniuose parlamento rinkimuose išrinktas Steigiamasis Seimas, susirinkęs 1920 m. gegužės 15 d. Kaune, priėmė rezoliuciją, kuria iškilmingai visų Lietuvos piliečių vardu proklamavo Lietuvos Nepriklausomybę, o Lietuvos Valstybę paskelbė demokratine respublika. Taip Steigiamasis Seimas įgyvendino 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akte jam pavestą užduotį – nustatyti Lietuvos valstybės santvarką ir santykius su kitomis valstybėmis. Steigiamasis Seimas baigė darbą 1922 metais, priėmęs pirmąją nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją, kurioje dar kartą įtvirtino demokratinės respublikos raidos kelią.

Tęsinys. Pradžia Nr. 18

Tarp Seimo narių buvo kun. Jonas Steponavičius (1880 03 10–1947 12 08), klebonavęs Semeliškėse, filosofijos mokslų daktaras, pedagogas, administratorius, politikas, aktyvus 1920–1923, 1926 m. Lietuvos Seimų narys, visuomenės veikėjas, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmasis pirmininkas, kovotojas dėl lietuvybės Vilnijos krašte, Semeliškių Šaulių būrio steigėjas, vienas iš Tėvynės apsaugos rinktinės organizatorių ir aktyvus veikėjas.

Seimo narys dr. kun. Jonas Steponavičius Semeliškėse

Mašinraštyje „Iš Semeliškių bažnyčios ir parapijos istorijos 1830–1915“, randame duomenų apie to meto Semeliškių parapiją, bažnyčios aprašą.

1914 m. birželio mėn. Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčią ir parapiją iš kun. J. Masiulio perėmė dr. kun. Jonas Steponavičius. Bažnyčia Šv. Lauryno vardu statyta 1774 m., turi tris navas. Ilgis 44 aršinai, plotis – 17; nuo durų iki presbiterijos 33; presbiterija iki sienos 9 aršinai. Bažnyčia III klasės. Klebono alga – 400 rub. Bažnyčia dengta gontais. Parapijinės kapinės už 4 varstų, yra dar 14 kapinių kaimuose – jų stovis geras, visos aptvertos. Tikinčiųjų yra 6 290 (1910 m.). Bažnyčia turi 41 dešimtinę 1 400 kv. sieksnių žemės. Sekmadieniais ir šventadieniais vargonininkas gieda „Valandas“, kartais su žmonėmis. Valandos, rožančius ir kitos giesmės giedama pakaitomis lietuviškai ir lenkiškai. Skaitoma Evangelija ir sakomi pamokslai kiekvieną sekmadienį ir šventę dviem kalbom. Kryžiaus kelią žmonės eina be kunigo, procesijos daromos šventoriuje.  Katechizacija vyksta nuo gegužės vidurio iki birželio vidurio ir visą rugsėjo mėnesį. Tikinčiųjų nuotaika gera: į pamaldas renkasi gausiai, bet nelabai noriai padeda puošti ir išlaikyti bažnyčią., Yra dvi mokyklos – Semeliškėse ir Pastrėvyje ir dvi vadinamos „skaitymo mokyklos“ („Škola gramoty“). Visokių ydų yra po nedaug, o labiausiai tai įvairūs kivirčai ir vagystės. Per metus pakrikštyta 247 (2 nelegalūs), sutuoktos 58 poros ir palaidotas 201 mirusysis. Vilniaus gubernatorius 1914 m. pradžioje, pagal kun. J. Masiulio 1913 m. prašymą praplėsti parapijines kapines (iš trijų pusių pridėti po 6 sieksnius, nes toji žemė priklauso bažnyčiai), leidimą pasirašė.

Tad kunigas J. Steponavičius pateko į jam artimą – lietuvišką terpę. Dr. kun. J. Steponavičius, užimdamas Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininko pareigas, rūpinosi švietimo reikalais visame Vilnijos krašte, daug dėmesio skyrė ir Semeliškėse įsikūrusiam šios draugijos skyriui. Jau 1914 m. vidurvasarį valdžios leista čia atidaryti knygyną – skaityklą. Archyvinėje medžiagoje rastas gražus paminėjimas: 1914 m. gruodžio 5 d. Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdybos posėdyje pirmininkas dr. kun. J. Steponavičius kalbėjo apie materialinę pagalbą jos reikalingiems draugijos skyriams, tad iš draugijos kasos Semeliškių skyriaus švietėjiškai veiklai plėsti nutarta išskirti 125 rub.

O jau 1915 m. birželio 15 d. Trakų dekanas pranešė Konsistorijai, kad Semeliškių klebonas dr. kun. Jonas Steponavičius 1915 m. gegužės 1 d. išvyko į armiją, palikdamas bažnyčią ir parapiją savo vikarui Leonui Petkeliui (1885–1910–1935 03 13).

Semeliškėse kun. J. Steponavičius klebonu dirbo 1914 06 (?)–1915 05 01 ir 1916 (?)–1922 m. Tad su pertrauka iki 1922 m., iki aktyvaus įsijungimo į politiką.

Dr. kun. J. Steponavičius organizavo savivaldybes Kaišiadorių apskrityje. Lenkams siekiant okupuoti Lietuvą, kunigas kaip partizanas įsijungė į Lietuvos gynėjų gretas. Kartu su minėtu vikaru kun. Jonu Sadūnu suorganizavo 50 vyrų partizanų būrį, kovojusį prieš lenkus. 1920 m. kun. J. Steponavičius buvo lenkų suimtas ir išvežtas į Gardiną.

Kunigas J. Steponavičius – politikas

Grįžęs iš Gardino itin pradėjo domėtis politika. Jau apie 1919 m. dr. kun. J. Steponavičius, tapęs Krikščionių demokratų partijos nariu (šios partijos Centro komiteto nariu), greitai iškilo kaip vienas iš aktyvių veikėjų. Su propagandinėmis kalbomis važinėjo po Lietuvos miestelius, agituodamas balsuoti už Krikščionių demokratų partijos atstovus, numatytus į Seimą. Kaip Krikščionių demokratų partijos atstovas jis ir pats išrenkamas į Seimą. Nuo 1921 m. vasario 4 d. iki 1922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo, vėliau Pirmojo (1922 11 13–1923 03 13), Antrojo (1923 06 05–1926 06 02) ir Trečiojo (1926 06 02–1927 04 12) Seimų krikščionių demokratų partijos atstovas, Trečiajame Seime – antrasis vicepirmininkas. Be to, nuo 1922 m. jis buvo Seimo finansų ir ekonomikos komisijų pirmininkas, konstitucijos ir krašto apsaugos komisijų narys, pasirašė po daugeliu svarbių interpeliacijų Lietuvos vyriausybei.

Tęsinys kitame numeryje

[Autorius nenurodytas]. Iš Semeliškių bažnyčios ir parapijos istorijos 1830–1915. Mašinraštis. 1983. L. 14 // KšVKA. B. Semeliškės.

Voruta. 2013. (768), p. 9.



<- Grįžti į atgal