Knyga mano gyvenime

Nors gegužės 7-oji, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, jau praėjo, bet tai tik viena diena. O knyga, kaip rodo šiandiena, yra tikrai labai svarbi, žmonės skaito ir domisi įvairiausio žanro literatūra. Man knyga reiškia labai daug ir ji neatsiejama nuo mano gyvenimo. Tai jau atėjo iš vaikystės, tas didelis noras skaityti. Namie buvo nemažai knygų. Šeimoje skaitė visi – ir tėveliai, ir seneliai. Mama dirbo bibliotekoje, tai kai kada ir mane pasiimdavo į darbą. Kaimas nedidelis, biblioteka irgi. Bet man, kaip vaikui, tai atrodė tarsi didžiausios salės: erdvu, visur knygos, tokia truputį paslaptinga tyla. Gal todėl man ir dabar yra mielos tos nedidelės bibliotekos: tokios jaukios, su mažiau šurmulio.

Knyga mano gyvenime

Nors gegužės 7-oji, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, jau praėjo, bet tai tik viena diena. O knyga, kaip rodo šiandiena, yra tikrai labai svarbi, žmonės skaito ir domisi įvairiausio žanro literatūra. Man knyga reiškia labai daug ir ji neatsiejama nuo mano gyvenimo. Tai jau atėjo iš vaikystės, tas didelis noras skaityti. Namie buvo nemažai knygų. Šeimoje skaitė visi – ir tėveliai, ir seneliai. Mama dirbo bibliotekoje, tai kai kada ir mane pasiimdavo į darbą. Kaimas nedidelis, biblioteka irgi. Bet man, kaip vaikui, tai atrodė tarsi didžiausios salės: erdvu, visur knygos, tokia truputį paslaptinga tyla. Gal todėl man ir dabar yra mielos tos nedidelės bibliotekos: tokios jaukios, su mažiau šurmulio.

O kai išmokau skaityti, tai labiausiai mane sužavėjo pasakos. Ypač rytų šalių pasakos: šachai, šeichai, viziriai... Man tie patys žodžiai atrodė tokie gražūs, tolimi, paslaptingi, užburiantys... Pasakos mane buvo užvaldžiusios gana ilgai, ir suaugusi jas skaičiau. Dabar kaip skaitytoja daugiau renkuosi knygas apie moterų gyvenimą, jų istorijas, kelių kartų gyvenimą. Labai įstrigo ne kartą skaityta norvegų rašytojos Sigrid Undset trilogija „Kristina Lavransdater“, Selmos Lagerlof trilogija „Liovenšioldų žiedas“, Emily Bronte „Vėtrų kalnas“. Nuostabios knygos. Ir tokių knygų, kurios padarė įspūdį, yra be galo daug. Esu gerbėja ir detektyvinio žanro. Agatos Kristi detektyvai visi perskaityti, ir ne kartą. Dabar juos kuriančių rašytojų yra nemažai, tad ir pasirinkimas platus. Ypač patinka H. Coben, L. J. Ross, S. Braun, T. Gerritsen... Tad be knygos, ir ypač be spausdintos knygos, neįsivaizduoju gyvenimo.

Jei manęs kas paklaustų: ką imtum į negyvenamą salą? Aš atsakyčiau: knygą. Likimo pirštas, kitaip nepavadinsi, kad dabar jau keli metai kaip dirbu bibliotekoje. Darbas nuostabus. Jausmas, kai tau pristato naujų knygų siuntą, – nepakartojamas. Darai dėžutę ir galvoji – ką gavai? Imi į rankas – apčiupinėji, įvertini viršelio grožį: spalvą, iliustracijas. Jausmas – nerealus. Norisi kuo greičiau prisėsti ir pradėti skaityti. Knyga tai tokia atgaiva, kad įnikęs pamiršti viską aplinkui. Dukrai esu sakiusi, kad jeigu pirma perskaitysi knygą, o po to žiūrėsi tos knygos ekranizaciją, visada laimės knyga. Nes skaitant visada įsijungia tavo vaizduotė. Ir taip, kaip tu matai tos knygos siužetą, neperteiks joks režisierius. Tuo knyga ir yra žavi, nes kiekvienas tą pačią knygą matome savaip. Dabar bandau prisijaukinti ir poeziją. Galbūt tam įtakojo darbas, kad ruošiant medžiagą turi pasiskaityti, pasidomėti viskuo. Ir žinot – užkabino. Kai supranti, kad keliose eilutėse gali išsakyti tiek žodžių, išgyvenimų, emocijų... Tas žodžių skambesys... O kiek eilių pavirto gražiausiomis dainomis! Tik dabar atrandu, kokia ji, poezija, gali būti įdomi ir nuostabi. Viena iš paskutiniųjų sklaidyta A. Bloko knygelė ir eilėraštis:

 

Ėjau į laimę. Pakelėj

Rasa vakarė žemėn krito.

O širdyje kažkur giliai

Giedojo balsas šviesų rytą.

Giedojo rytą, nors tada

Žara tik geso, žvaigždės žiebės,

Ir purpurinė valanda

Virš vakarinio skliauto stiebės!

O balsas širdyje giliai

Migloj vakarėj skelbė rytą.

Ėjau į laimę. Pakelėj

Rasa vakarė žemėn krito.

(1899 m. gegužės 18 d.)

 

Šiuolaikinis gyvenimo tempas išvargina, o knyga suteikia atsipalaidavimą ir ramybę. Galbūt ne visi iš karto atrandame, kas mus domina. Bet tikrai kiekvienas rasime tą savo knygą, nes literatūra labai spalvinga ir įvairi.

Bibliotekoje radau ir šią V. Šulskio knygutę „Apie žmones... rimti ir linksmi pasakojimai“:

„Vienas kritikas paklausė Main Rido:

– Jūsų naują romaną įdomu skaityti, bet jis turi didelį trūkumą. Kurgi jūs matėte raitelį be galvos?

– Raitelio be galvos aš iš tikrųjų nemačiau, – šyptelėjo Main Ridas, – užtat pašnekovų – kiek nori!”

Nebūkime tais pašnekovais be galvų, skaitykime knygas.

 

Rita VAIŠNORIENĖ



<- Grįžti į atgal