Kad ir kaip sunku kartais būtų, nenuleiskite rankų, klausykite savojo vidinio „aš“ ir tikėkite savimi!

„Elektrėnų žinių“ svečias – elektrėnietis Darius GRIŠČENKA. 14 metų gyvena Norvegijoje. Pasauliniame virėjų konkurse Kopenhagoje užėmė 4 vietą.

Kalbino Silvija BIELSKIENĖ

Pradėkime pažintį nuo jūsų vaikystės, kur mokėtės, gyvenote.

Gimiau Elektrėnuose vėjuotą pavasario rytą 1984 kovo 15. Nuo mažų dienų, dar vaikščiot nemokėjau, pradėjau lankyti ledo ritulį, kaip ir visi mūsų Elekrėnų jaunuoliai. Kiek paaugęs pradėjau lankyti mokyklą, vėliau „Versmės” gimnaziją. Pirmais metais buvau mokytojų vaikis, kuris mokėjo klausyt ir gerbė vyresnius. Jau paauglystėje, lankydamas ledo ritulio treniruotes, mokyklą tapo sunku suderinti su treniruotėmis. Buvo daug išvykų į užsienį mokslo metų laiku, tai atsilikdavau moksluose ir pasivyti praktiškai buvo neįmanoma, nors ir mokiausi privačiai. Tada jau sprendėme mes šeimos komitete, ką daryti ir kokie mano gyvenimo tikslai.

Ar būtent tada į jūsų gyvenimą atėjo virėjo profesija?

Taip, pasirinkau eiti mokytis ir įgyti virėjo profesiją, nes nuo vaikystės mėgdavau „naikinti” tėvų šaldytuvo produktus, vis kažką kepaliojau, lyg kažką suprasdamas, bet tai man labai patikdavo.

Kada sumąstėte, kad reikia išvykti į užsienį?

Baigęs virėjo mokslus ir supratęs, kad ledo ritulio žvaigžde nebūsiu, nuspendžiau pabandyti išvažiuoti į užsienį. Mano pirma pažintis su užsieniu (Anglija) buvo karti, bet pamokanti. Baigėsi tėvų lepinimai ir prasidėjo gyvenimas be rožinių akinių. Anglų kalbos nemokėjau, tad, kol išmokau kalbą ir socializavausi į visuomenę, teko dirbti sodininku, vištininku ir dar visokių kokių nors sunkių darbų specialybių darbininku. Nekalbu apie maisto stoką ir miegojimą mašinoje. Bet, kai buvau jaunas, tai ir ištvermingas, kažkas viduje vedė į priekį. Po 4 metų gyvenimo Anglijoje grįžau į Lietuvą ir dirbau čia restoranų versle  virėju.

Grįžęs į Lietuvą netrukus išvykote į Norvegiją.

Taip, mat kažkiek laiko išdirbęs Lietuvoje, pajutau, kad mane vėl traukia užsienio platybės. Šįkart draugo skambutis iš Norvegijos mane nukreipė į šią šalį. Jau važiuojant fjordų pakrantėmis, iškart pajutau, kad ši šalis mane „pagavo”, sužavėjo savo gamta.

Papasakokite plačiau apie gyvenimą Norvegijoje.

Pradėjau dirbti žuvies fabrike, kiek laiko ten išdirbęs, jaučiau, kad reikia siekti savo užsibrėžtų tikslų. Viską mečiau ir, susikrovęs daitus, atvažiavau į Oslą, kur pradėjau darbuotis restorane virėju. Į pasaulį beldėsi mūsų su žmona dukrytė, tad aš greitai turėjau apsispręsti – ar likti tame restorane, ar susirasti dieninį darbą. Taip atradau Oslo oro uosto restoraną, kuriame pietus valgo pilotai ir kiti oro uosto darbuotojai, jame ir dabar darbuojuosi, kaip virtuvės šefas.

Tai jūsų darbas kūrybiškas?

 

Žinoma, kas savaitę kuriu vis naują meniu, mane tai labai „veža“, mano profesijoje daug kūrybos ir jokios monotonijos.

 

Jūsų, virėjo, patirtis – 18 metų, iš jų 14 metų Norvegijoje. Kada sulaukėte pasiūlymo dalyvauti virėjų konkurse?

Jo, pažvelgus atgal, matau savo 18 metų virėjo patirtį, turintį tikslą, kuris niekada neišsižadėjo kelio, kuriuo jis visada norėjo eiti, nors ir koks tas kelias buvo vėjuotas ir vingiuotas. Teko ruošti maistą ir Norvegijos karaliui su užsienio svečiais, buvo didelis iššūkis, bet, kuo didesnis iššūkis, tuo lengvesnis rytojus. Susitvarkęs su šia užduotimi, sulaukiau kvietimo sudalyvauti Norvegijos virėjų konkurse su porininku Mathieu Soulerguo iš Prancūzijos, kuris gyvena Norvegijoje. Porininkas dirbęs Prancūzijoje dviejuose „Michelin” restoranuose, tad mes iškart vienas kitą papildėme, kaip komanda. Ir laimėjome Norvegijos virėjų čempionatą.

Ir tuomet Pasaulinis virėjų konkursas Kopenhagoje?

Taip, po laimėjimo Norvegijoje, patekome į Pasaulio virėjų konkursą, kuriame užėmėme 4 vietą. Labai tuo didžiuojuosi, manau, tai puikus rezultatas ateičiai, nes tuo viskas dar neisbaigė, aš esu motyvuotas nuversti kalnus, siekdamas savo tikslo, ir žinau, kad kiti metai mums atneš didelių pergalių.

Labai įdomu, papasakokite smulkiau, kaip vyko virėjų konkursas, kiek dalyvavo komandų, kokias užduotis teko įvykdyti.

Finalas vyko Kopenhagoje, į jį pateko 8 komandos iš Amerikos, Danijos, Australijos, Švedijos, Norvegijos, Anglijos, Belgijos. Turėjo dalyvauti atstovai ir iš Turkijos, bet jie laiku nesusitvarkė vizų. Varžybos vyko su įvairiomis taisyklėmis. Šį kartą nežinojome, kokie bus produktai, – atidarė dėžę su įvairiais produktais, ir turint vieną valandą, reikėjo paruošti du patiekalus. I vietą laimėjo Amerika, II vietą – Anglija, III vietą – Danija. Pasirodo, ir tokiose varžybose neapsieinama be politikos. Teisėjai buvo iš Amerikos, Danijos ir Anglijos, t. y. iš tų šalių, kurios laimėjo prizines vietas.

Mes išsiuntėme Notą varžybų organizatoriams, kad daugiau nepasikartotų tokie atvejai!

 

Koks jūsų laisvalaikis?

Laisvu laiku aš dar esu rankinio treneris (mat mano dukra yra rankininkė) ir biglio veislyno auklėtojas bei savininkas, tai mano laisvadienis – su visa šeima. Susikūriau laisvadienį taip, kad visa šeima būtume kartu.

Kada grįšite į Lietuvą?

Į Lietuvą grįšiu pavasarį, dabar „žiemosime” ir dirbsime Norvegijoje.

Gal turite kokį gyvenimo credo, kuris jums padeda?

Viskas įmanoma, tik reikia norėti ir visa širdimi tikėti, kad tau pavyks. Motyvacija ir nenukrypimas nuo tikslų – tai tas varikliukas, kuris mane veža iki durų, kurias tik lieka atverti.

Ko palinkėtumėte Elektrėnų krašto skaitytojams, savo bičiuliams?

Palinkėsiu, kad ir kaip sunku kartais būtų, nenuleiskite rankų, klausykite savojo vidinio «aš» ir tikėkite savimi. Mes neturime daug laiko, kad blaškytumėmės!

Dėkoju už įdomų pokalbį ir linkiu tolimesnės sėkmės, siekiant savo svajonių!



<- Grįžti į atgal

Daugiau nuotraukų