Beižionių gyventojai pasitinka parapijos 100-metį

Rugsėjo 18-ąją Beižionių gyventojai pasitiks parapijos 100-metį, švęs titulinius Šv. Kryžiaus Išaukštinimo atlaidus bei tradicinę Rudens šventę. 12 val. Mišias aukos J. E. Kaišiadorių vyskupijos vyskupas Jonas Ivanauskas. Prieš Mišias vyskupas atliks parapijos vizitaciją.

Rugsėjo 14-ąją – Šv. Kryžiaus Išaukštinimo dieną – Beižionių bažnyčioje parapijos klebonas Gediminas Mieldažis aukojo šv. Mišias, kurių metu buvo meldžiamasi už Beižionių bažnyčios fundatorę Korneliją Tanskaitę-Ostrovskienę (Astrauskienę), čia kunigavusius dvasininkus.

Silvija BIELSKIENĖ

Po Mišių aukos visi susirinko šalia įėjimo į šventorių, kur klebonas Gediminas Mieldažis pašventino akmenį, skirtą Beižionių parapijos 100-mečiui. Akmens, skirto parapijos šimtmečiui paminėti, pastatymą ir lentelės gaminimą organizavo ir finansavo ūkininkai – sūnus su tėčiu – Marius ir Petras Sinkevičiai. Po to visi vykome į kapines, kur palaidota bažnyčios fundatorė Kornelija Tanskaitė-Ostrovskienė (Astrauskienė), klebonas pašventino atnaujintą jos kapavietę.

Beižionių dvaras minimas 1613 m. XIX a. pradžioje jis priklausė Vincentui ir Juozapui Tanskiams.

1922 m. dvaro valdytoja – Kornelija Tanskaitė-Ostrovskienė (Astrauskienė) būsimos bažnyčios aprūpinimui dovanojo 20 ha žemės ir leido viename iš dvaro kambarių įrengti laikiną koplyčią. Tais metais įkurta Beižionių parapija Lietuvos teritorijoje likusioje Vilniaus arkivyskupijos dalyje. Parapijos teritorija sudaryta iš Semeliškių, Užuguosčio, Kietaviškių ir Žiežmarių parapijoms priklausiusių kaimų. Pats Beižionių kaimelis, kuriame 1924 m. buvo pradėta statyti bažnyčia, priklausė Užuguosčio parapijai. Dabar Užuguosčio parapija yra nykstanti, aptarnaujama Stakliškių kunigo, todėl Beižionys priskirtos prie Semeliškių.

 

Beižionių Šv. Kryžiaus Išaukštinimo parapijos klebonai

 

1922 m. į Beižionis atkeltas kunigas Steponas Rudžionis, Aleksandro (g. 1890 m.), gyvenęs Kaišiadorių r. Gegužinės kaime, Didžiosios Kovos apygardos partizanų kuopos vadas „Vėjas“, įkūręs čia parapiją, kunigavo iki 1939 m. Suimtas 1946 m. sausio 28 d., kalintas Vilniuje. Karo tribunolo 1946 m. liepos 3 d. nuteistas 10-iai metų lagerio. Išvežtas į lagerį – Vetlosianas (Uchtižemlagas), Uchtos r. Komija. Mirė lageryje 1949 m. sausio 2 d. Po jo čia kunigavo kun. Juozapas Jaruševičius (1939–1949), garbės kanauninkas; kun. Henrikas Surginevičius (1949–1950); kun. Česlovas Zažeckas (1951), politinis kalinys; kun. Petras Barčinskas (1951–1952); kun. Petras Jakulevičius (1952–1953); kun. Jonas Tomkus (1954); kun. Ladislovas Polanskis MIC, vienuolis marijonas, politinis kalinys (1955–1959); kun. Zigmas Nenciunskas, politinis kalinys (1958–1960); kun. Jonas Danyla SJ, vienuolis jėzuitas, politinis kalinys (1960); kun. Lignacas Milašius OFMCap, vienuolis kapucinas (1961–1962); kun. Algimantas Urbanavičius (1962–1967); kun. Petras Valatka (1967–1978; 1987–1994); kun. Juozas Lunius (1978–1987). Nuo 1994 m. Beižionių parapiją klebono teisėmis aptarnavo kaimyninių parapijų klebonai: kun. Romualdas Šalčiūnas, Semeliškių parapijos klebonas; kun. Aurymas Tarasevičius, Užuguosčio parapijos klebonas; kun. Dainius Jančiauskas, Kietaviškių parapijos klebonas; kun. Gintautas Jančiauskas, Semeliškių parapijos klebonas. Nuo 2020-ųjų aptarnauja Semeliškių parapijos klebonas Gediminas Mieldažis.

Beižionių bažnyčios vertybės

1926 m. bažnyčiai suteiktas parapijos – Švento Kryžiaus Išaukštinimo titulas. Ši bažnyčia – tradicinis Lietuvos medinės sakralinės architektūros statinys. Stačiakampio plano, kompaktiško tūrio pastatas dengtas dvišlaičiu stogu. Pagrindinis fasadas akcentuotas virš trikampio frontono iškylančiu kvadratiniu bokštu su smaile. Vidaus erdvė padalyta į tris navas. Kukliame interjere altoriai išdėstyti tradicine tvarka: didysis įsikomponuoja presbiterijoje, kiti du prišlieti prie šoninių navų galinių sienų.

Beižionių bažnyčia garsi sakraliniu paveldu: Didžiojo altoriaus paveikslas „Nukryžiuotasis“ (1926–1928) – XX a. menine išraiška pasižymintis kūrinys, inspiruotas XVII a. Flamandų dailės; XIX a. Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu Jėzumi paveikslu, nutapytu Lietuvos dailininko (Kanuto Rusecko mokinio arba pasekėjo); Šv. Kryžiaus relikvijoriumi – Lietuvos auksakalių dirbiniu. Šventovės sienas puošia Kryžiaus kelio stočių paveikslai. Šias ryškių spalvų daugelio figūrų kompozicijas 1927 m. nutapė Kauno meno mokyklos auklėtinis Stasys Neliubšis. Du nežinomo XIX a. antrosios pusės savamokslio liaudies skulptoriaus drožti Nukryžiuotieji išsiskiria kresnomis proporcijomis. Nedidelė Jėzaus Nazariečio statula – išraiškingas primityviosios bažnytinės skulptūros pavyzdys. Verti dėmesio du arnotai. Vienas iš jų, datuotinas XVIII a. antrąja puse, komponuotas iš skirtingų faktūrų ir dekoro, bet tapataus kolorito prancūziškų šilkinių audinių. Antrasis – nežinomų Vilniaus dirbtuvių darbo XIX a. vidurio raudonos spalvos apeiginis drabužis. Jis pasiūtas iš dvejopų audinių, puošniai siuvinėtas vilna ir biseriu keleriomis ryškių spalvų gėlėmis, tarp kurių labiausiai išsiskiria apskriti stilizuoti žiedai, kurie to meto Lietuvos bažnyčių liturginėje tekstilėje itin mėgti ir įvairiai interpretuoti.

Bažnyčioje skamba senoji fisharmonija, gieda bažnytinis choras, kuriam vadovauja Janeta Ališauskienė.

 

Parapijos 100-mečio organizatoriai, atlikti darbai

Ar gali šventės vykti be idėjų variklių, iniciatorių, renginių scenarijaus autorių? Kreipiausi į Beižionių kultūrinių renginių organizatorę, pagrindinę šventės sielą Audrą Gudeliūnienę, kad papasakotų, kaip kilo idėja surengti tokią didelę iškilmę, kaip sekėsi ruoštis, su kokiomis problemomis susidūrė, kokius darbus pavyko atlikti.

„Praėjusiais metais organizuodama pėsčiųjų žygį, pastebėjau, kad 2022 m. Parapijai sueina 100 metų. Tada seniūnijoje ir buvo aptarta, kad reikia daryti didesnę šventę, bet svarbiausia, reikia atlikti daug darbų, kuriems vis tai lėšų, tai laiko nebuvo“, – mintimis dalijosi Audra. – Tuomet pirmiausia pasiūliau sutvarkyti bažnyčios fundatorės dvarininkės Kornelijos Astrauskienės kapavietę. Šiam pasiūlymui pritarė Beižionių seniūnija ir nutarė kapavietės sutvarkymą finansuoti. Kita bažnyčios bėda – supuvusi šiaurinė fasado dalis ir stipriai atsilupę dažai. Beižionių seniūnas Mindaugas Makūnas su klebonu Gediminu Mieldažiu apžiūrėjo bažnyčią ir, pritarę šiems darbams, kreipėsi į Elektrėnų savivaldybės merą Kęstutį Vaitukaitį prašydami paramos. Meras skyrė lėšų, likusią dalį suaukojo parapijiečiai“. A. Gudeliūnienė pasiūlė surinkti šimtą nuotraukų iš parapijos šimto gyvavimo metų ir įrengti bažnyčioje ateityje vis papildomą stendą ir išleisti fotoalbumą. Stendo įrengti nepavyko, o fotoalbumas jau paruoštas, jo leidybą taip pat finansavo Beižionių seniūnija. Audra parašė projektą Elektrėnų savivaldybei. Finansavimą gavo tik Rudens šventės atlikėjams. Rašydama projektą ji pakvietė ir Beižionių bendruomenę bei pirmininką Vilmandą Palčiauską prisijungti prie organizavimo kokiu nors darbeliu. Pavasarį buvo sukviestas Parapijos komitetas, seniūnas, klebonas ir kultūrinių renginių organizatorė į pasitarimą, kurio metu buvo pagarsinta, kokie darbai bus atliekami. „Bažnyčioje vadinamus smulkiuosius darbus (pvz., ne tik kėdes atnaujino, bet ir savo lėšomis pirko dažus, audinį, poroloną, dekoratyvines vinis ir t. t.) atliko vargonininkė Janeta Ališauskienė. Su ja važiavau ir į Lietuvos valstybės istorijos archyvą, norėjome rasti dvarininkės Kornelijos Astrauskienės gimimo ir mirties datas, abi važiavome ir į spaustuvę, Kaišiadorių vyskupijos archyvą“, – toliau mintimis dalijosi Audra, kuri vaikščiojo pas žmones, susirašinėjo su buvusiais gyventojais, ieškojo nuotraukų ir informacijos. Liudmila Felčinskaja senas nuotraukas restauravo, visas suskaitmenino. Šiuo metu knyga jau atspausdinta Kaišiadorių spaustuvėje ir parsivežtas 50 egz. tiražas laukia parapijiečių. Seniūnija nupirko naują kilimą bažnyčiai, padėjo tvarkyti aplinką. Labai daug darbų atliko patys parapijiečiai.

 

Prie Beižionių bažnyčios remonto aukomis prisidėjo aktyviausi parapijiečiai

 

Janina Žebrauskaitė, Angelė Sinkevičienė, Laima ir Gediminas Jakubauskai, Jurgita Kasparavičienė, Algis Ališauskas, Marijona ir Juozas Sindaravičiai, Valentina ir Gintautas Kučinskai, Albinas Matuliukštis, Albina Cikanavičienė, Jadvyga Zachažauskienė, Irena ir Žilvinas Ramanauskai, Danutė Stankevičienė, Stasys Bagdevičius, Nijolė Jakubauskienė, Ona Bankauskienė, Bronius Saikauskas, Regina Rulevičienė, Beižionių ugniagesių komanda, Juozas Gudelevičius, Nijolė ir Kęstas Stepanavičiai, Marijona Linkevičienė, Jolanta Vaiciukevičienė, Kierų šeima, Jūratė ir Gintas Ramanauskai, Juozas ir Ona Juodžiai, Rasa ir Gintas Jankevičiai, Meilutė Urbelienė, Audra ir Juozas Gudeliūnai, Dalia Medekšienė, Nijolė Sabonienė, Viktorija Juknevičienė, Nastazija Karpičienė, Mindaugas Makūnas, Gintautas Gudeliūnas.

Renginių organizatoriai: Beižionių seniūnija, Beižionių parapija, kultūrinių ir sporto renginių organizatoriai.

Nikodemo Žvogžlio-Milžino pasakojimas apie Beižionių bažnyčią ir parapiją

Ar galėjo kas gražiau, jausmingiau apdainuoti Beižionių bažnyčią, žmones, nei Nikodemas Žvogžlys-Milžinas, kurio pasakojimu, užrašytu sava ranka Kernavėje 1969 metais, ir dalijamės. N. Žvogžlys, kunigas, visuomenės veikėjas, publicistas, kraštotyrininkas, rašytojas, muziejėlių steigėjas, vienas iškiliausių Kaišiadorių vyskupijos dvasininkų, kunigavęs įvairiose vyskupijos parapijose, o paskutinius savo gyvenimo metus – nuo 1979 m. praleidęs Vievyje, Vilniaus g. 43, kur 1985 m. sausio 20 d. mirė. Palaidotas Kernavės bažnyčios šventoriuje.

Beižionių bažnyčia

Buvo dabar jau naujieji mūsų laikai.

Buvo jau ir Lietuvos Valstybė – ir mūsų beižioniečiai pasijuto esą pilnateisiai piliečiai. O jeigu teisės bei pareigos visur – tai beižioniečiai panorėjo ir savos bažnyčios vietoje.

Ir tada atsitiko gerai.

Senasis Beižionių dvarelio ponas Vaclovas Ostrovskis buvo jau miręs anksčiau. Dvarelyje buvo likusi gal bevaikė, senutė našlė ponia Kornelija Tanskaitė-Ostrovskienė. Ji nugirdo beižioniečių norą turėti vietoje savo bažnytėlę, o gal ir parapiją. Bet tam reikia žemės ir laikinų patalpų.

Tada senutė Ostrovskienė ir užrašė beižioniečiams 20 hektarų žemės, kartu dovanodama ir dvarelio rūmelius. Tiktai su vargingu prašymu – kad ją senutę kunigas išlaikytų kol gyvens, o mirusią palaidotų.

Beižioniečiai su šitais dokumentais nuvyko į Kaišiadoris pas Kanauninką Juozapą Kuktą – dabar Vilniaus vyskupijos dalies Lietuvos Respublikoje administratorių – ir tuojau maldavo kunigo.

Sakė – dvarelio rūmeliuose įrengsią laikiną koplyčią, statysią naują bažnyčią, prašė parapijos teisių.

Kanauninkas administratorius tuojau paskyrė kun. Steponą Rudžionį ir patvirtino naują Beižionių parapiją.

Taip viskas ir prasidėjo.

Kun. Rudžionis apsigyveno buvusio dvarelio name, įrengė koplyčią, pradėjo parapijos pamaldas – su vyrų talkomis jau statė naują medinę bažnyčią.

Pastatė sparčiai.

Gerai įrengė vidų.

Šventorių apjuosė akmeniniu parkoriu, prisodino naujų medžių. O senų medžių stuobriuose vykusiai įrengė originalų liaudišką kryžių, provizorinę klausyklą, kitas kaimiškas puošmenas.

Ir pasidarė Beižionyse gyva, gražu, jauku, miela.

Buvo bažnyčia ir parapija.

Beižioniečiai tapo savi šeimininkai.

Dėkojo Dievui, Kanauninkui Administratoriui, darbščiam klebonui. Buvo dėkingi ir patys sau.

Bažnyčia išėjo nemaža, kaimiškai puošni, su visais altoriais ir su vyriausiais Šv. Kryžiaus išaukštinimo atlaidais.

Bažnyčia buvo pašventinta – ir 1934 bei 1939 m. ją vizitavo Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta.

Senutė Kornelija Ostorvskienė, Beižionių geradarė, jau anksčiau buvo mirusi ir dėkingai palaidota.

Metai metuosna jau sekantieji kunigai Beižionių bažnyčią toliau globojo, rengė, puošė.

 

Beižionių parapija

Beižioniečiams tikrai reikėjo savos parapijos, nes jų motina – Semeliškių parapija – ir kitos apylinkės visgi buvo tolokai. Tai ir sukomplektavo ją iš kaimyninių parapijų pakraščių.

Kaip ir paprastai būna naujakurėse parapijose – beižioniečiai draugiškai susibūrė prie savo naujutės bažnyčios, buvo jai dosnūs savo darbu ir aukomis.

Mėgsta jie savo šventes, atlaidus, iškilmingumą.

Įsitaisė šaunią procesiją, mergaitės dailiai pasirėdo. Tai jau dzūkaičių tautinis pomėgis ir sumanumas. Tai mūsų liaudies talentas.

Beižioniečiai mėgsta grožį. Aplinkui savo Dievo namus jie įsitaisę skverą su gėlynais, takais, suoleliais, žalumynais.

Parapijiečiai yra jautrūs ir uolūs savo katalikiškoms pareigoms – jie vis lanko savo bažnyčią, nuolankiai išsimeldžia, skambiai pagieda.

Beižioniečiai myli savus rimtus, darbščius kunigus, globoja juos ir gaili jų išvykstančių. Ir dvasingesni kunigai įsimyli tylią, nuošalią, ramią maldos vietą – Beižionis, prisiriša prie jų. Pavyzdžiui, kun. Juozas Jaruševičius, vėliau kanauninkas, visa širdimi buvo susigyvenęs su šitais tarsi biednučiais Beižionimis, gailėjo juos palikti.

Netekus senosios klebonijos beižioniečiai broliškai padėjo jaunam kunigėliui Petrui Barčinskui skubiai pastatyti naują klebonijėlę – mylėjo šitą šaunų ir šviesų, poetišką klebonėlį. Vis jį prisiminė ir gailėjo.

O dabar jau ir keliai pagerėjo, ir autobusai visur beižioniečius išvežioja, jau iš kaimo ir miestelis kuriasi.

Tik viduryje vis stovi bažnytėlė ir 1972 m. beižioniečiai švęs savo mielos parapijos 50 m. jubiliejų.

Kernavė, 1969.

 

Naudota literatūra:

Beižionių Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia. – Iliustr. // Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas. – Vilnius, 2008. – P. 44–53.

Beižionių Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia. – Iliustr. // Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas / Sudarytoja Svetlana Poligienė. – Vilnius, 2006. – P. 82–85.

Kaišiadorių vyskupijos bažnyčios. – Kaišiadorys, 2013. – P. 56–57.

O. Žilionienė. Kraštotyrinis darbas „Beižionių seniūnija“.

Kaišiadorių vyskupijos istorijos 2 tomas „Parapijos“ 2 dalis.



<- Grįžti į atgal

Daugiau nuotraukų