Trumpa Vievio miesto telefonų stoties istorija

Rytinis autobusas Vilnius–Kaunas trumpam stabtelėjo mažame pakelės miestelyje. Vievis – šio miestuko jaukumas kažkaip giliai užkabino ir suvirpino mano širdį.

1962 m. rudenį besimokydama Kauno politechnikume buvau atsiųsta atlikti gamybinės praktikos į Vievio telefonų stotį. Tuo metu dar nežinojau, kad vėliau likimas lems čia grįžti ir likti ilgiems metams.
Baigusi tuometinius radiotechnikos mokslus, neatsiradus darbo vietos Vilniuje, pasiprašiau paskyrimo ir atvykau dirbti į Vievio telefonų stotį.
Tuo metu telefonų stotis turėjo 20 abonentų. Ryšys tarp abonentų buvo palaikomas per komutatorių, prie kurio budėjo „panelės“ telefonistės, komutatoriaus laidais sujungdavo abonentą su pageidaujamu numeriu. Kartais tie laidai susipainiodavo ir abonentus ne visada sujungdavo su tuo, kurio reikėdavo. Manau, dėl to radosi ir daug anekdotų apie prastą telefono ryšį.
Neilgai trukus nuo mano darbo pradžios pradėta Vievio telefonų stoties reorganizacija. Mums, elektros ryšių specialistams, užvirė įdomus, daug žinių, sumanumo ir kruopštumo reikalavęs darbas – pradėtas naujos, pirmosios Lietuvoje koordinatinio tipo telefonų stoties montavimas. Iki 1964 m. pabaigos Vievyje buvo sumontuota 200 numerių telefono abonentų stotis. „Panelių“ telefonisčių jau nereikėjo, tačiau dar pakankamai daug darbo turėjo ryšių linijų specialistai, kuriems ilgus metus vadovavo mano vyras Stanislovas Januškevičius.
Norint palaikyti tuometinio vietinio ryšio patikimumą ir kokybę, kai ryšys vis dar buvo perduodamas oro linijomis, pakabintomis ant medinių stulpų, reikėjo daug darbo, priežiūros ir pastangų.
Vievio telefonų stotyje išdirbau 21 metus, išeidama į kitą darbą palikau jau 800 numerių telefono abonentų stotį ir tarpmiestiniams ryšiams įdiegtą skaitmeninę kanalų sutankinimo sistemą.
Džiaugiuosi, kad likimas lėmė prisidėti prie mano mylimo miestelio telefono ryšio modernizavimo darbų, kurie, tikiuosi, suteikė gerų emocijų ir patogumo miestelio gyventojams.

Truputis įdomybių

Kodėl atsiliepdami į telefono skambutį sakome „alio!“?
Alio! – atsiliepimas į telefono skambutį – tai ilgainiui pakitęs anglosaksų sveikinimas „hai beo tu“ – būk sveikas!
Kita versija teigia, kad tai atėjo iš jūrininkų leksikono. Žodis „alio“ reiškia „klausyk“. Kapitonas, norėdamas ką nors pasakyti kito laivo kapitonui, šaukdavo į ruporą „alio!“ Taigi šis žodis atsirado anksčiau už patį telefoną, o mes, kaip savo laivo kapitonai, sakome „alio!“ – klausyk!
Trečia versija tokia: 1879 m. rugpjūčio 15 d. amerikiečių išradėjas Tomas Edisonas (1847–1931) Pitsburgo telegrafo kompanijos prezidentui parašė laišką, kuriame įrodė, kad atsiliepiant telefonu geriausiai tinka žodis „hello“. Telefono išradėjas A. Belas siūlė atsiliepti „ahoy“.

Teresė Marija Januškevičienė


Nuotraukose:

Ryšių linijų apylinkės viršininkas S. Januškevičius prie Vievio ryšių apylinkės ir Vievio pašto pastato 1963 m.
T. M. Januškevičienė tikrina ryšio aparatūrą.



<- Grįžti į atgal

Daugiau nuotraukų