Negalia – ne kliūtis!

Liga, negalia dažnai pakerta žmogų, pakeičia jo gyvenimo būdą, įpročius, galimybes, tokie žmonės pasmerkia save vienatvei. Tačiau neįgaliųjų adaptacija visuomenėje nėra vien jų problema.

Todėl kreipiuosi į elektreniečius – bendraukime su jais taip, kaip ir su kitais visuomenės nariais, būkite tolerantiški ir dėmesingi žmonėms su negalia.
Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjunga teikia paslaugas ir vykdo veiklas, padedančias neįgaliesiems integruotis į visuomenę. Didelis dėmesys skiriamas sveikatingumui, savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymui, gebėjimų lavinimui, užimtumui. Sudarytos galimybės bendrauti ir prasmingai leisti laiką. Maloni aplinka patraukia ne tik neįgaliuosius, bet ir senjorus. Visus pasitinka besišypsanti organizacijos vadovė Laimutė Klinkevičienė, kuri sėkmingai tęsia Saulės Jakštienės veiklą. Vadovė sugeba su visais bendrauti, domisi pašnekovu ir stengiasi parodyti, kad jis įdomus kaip asmenybė. Organizacija rūpinasi bendrosios kultūros ugdymu, sudaro sąlygas turiningai leisti laisvalaikį. Žinodama, kad neįgaliesiems skaudi ne tik ekonominė, bet ir socialinė atskirtis, kad daugelis neturi galimybių išvykti į keliones, teatrus, stengiasi organizuoti išvykas, kurios praplečia akiratį, praturtina žiniomis. Žmonės patiria naujų įspūdžių, neretai išsisklaido juodžiausios mintys, užmirštami asmeniniai rūpesčiai. Stengiamės išvykas įvairinti – neseniai pabuvojome Vilniaus operos ir baleto teatre, gamtoje, gegužės 5 d. lankėmės Kietaviškių pagrindinės mokyklos kraštotyros muziejuje. Mus pasitiko mokyklos direktorė Elena Janavičienė, o muziejuje laukė muziejaus vadovė Danutė Gudelienė. Klausant ir stebint prieš akis bėgo metai, sukosi gyvenimo ratas, įvykius keitė įvykiai, iš praeities iškildavo knygnešiai, rašytojai ir kiti įžymūs žmonės. O juk ne visi žinojome, kad mūsų savivaldybės praeitis tokia įdomi... Pasidžiaugėme, kad yra tokių entuziastų kaip Danutė Gudelienė, mokyklos direktorė Elena Janavičienė, kurios  myli ir puoselėja savo kraštą, papročius, kultūrą, negailėdamos savo laiko surinko tiek daug medžiagos ir sugebėjo įamžinti mūsų istoriją.
Laikas prabėgo nepastebimai, nuoširdus bendravimas, šiltas pokalbis, širdingos vaišės praturtino dvasią, sužadino jausmus, nors trumpam padėjo pamiršti kasdienius rūpesčius ir rutiną. Namo grįžome aktyviai pailsėję ir daug sužinoję.
Gegužės 14 d. aplankėme Daugyvenės  kultūros istorijos muziejaus draustinį Burbiškių dvare. Tiesa, kelionė buvo ne visai sėkminga. Tačiau nei sugedęs autobusas, nei lietus nesugadino geros nuotaikos. Nuostabus parkas, didingi vartai, tiltai, paminklai ir skulptūros mus sužavėjo. Dvaro parke įrengti takai, tvenkinių salos, turinčios savo vardus ir istorijas, sujungtos 20 tiltelių, įvairi augalija, paukščių balsai, baltos pavėsinės paliko neišdildomą įspūdį. Centrinėje parko dalyje trumpam stabtelėjome prie Didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklo, pabuvojome muziejuje, grožėjomės tulpių įvairove, spalvomis ir formomis. Šiame dvare nuo 2000 m. kasmet vyksta Tulpių žydėjimo šventės, kurios garsina Burbiškių dvarą visoje Lietuvoje ir už jos ribų. Prieš išvykdami sugalvojome norus ir rankomis lietėme prie dvaro vartų stovinčios Šv. Marijos skulptūros akmenį, kuris, anot legendos, išpildo svajones... Kitas kelionės taškas – Taujėnų dvaras. Pasivaikščiojome po sutvarkytą parką, kuriame žavėjo gėlynuose žydinčios sniego baltumo tulpės, tvenkiniai, juose plaukiojančios baltosios ir juodosios gulbės. Šiame dvare kadaise ne kartą svečiavosi Lietuvos prezidentas A. Smetona, buvo filmuotos televizijos laidos „Lietuvos perlas“, „Radži ieško žmonos“.
Viską apžiūrėję, pasivaišinę dvare įrengtoje kavinėje, judėjome namų link. Pro langą stebėjome besikeičiančius gamtos vaizdus, geltonuojančius rapsų laukus ir džiaugėmės pavasarišku Lietuvos grožiu.
Nuoširdžiai dėkojame Elektrėnų savivaldybei už transportą ir už tai, kad sugedus autobusui mūsų nepaliko likimo valiai – atsiuntė kitą.

Nelė Petkevičienė



<- Grįžti į atgal