Vytautas Mizeras: „Kūrėme lietuvišką mokyklą“

Šiemet minėsime keletą svarbių datų: Elektrėnų miesto 55-metį, savivaldybės įkūrimo 15-ąsias metines, buv. Elektrėnų 1-osios vidurinės (dabar „Ąžuolyno“) mokyklos 40-metį. Pastarosios istorija glaudžiai susijusi su ilgamečio jos vadovo Vytauto Mizero biografija.

Pasak pašnekovo, šie metai jam svarbūs dar ir tuo, kad žymi jubiliejinę kūrybinės veiklos sukaktį – sukanka 30 metų, kai dienos šviesą išvydo pirmoji knygelė – apysaka „Skambutis šaukia“.  Apie tai ir daug ką kita kalbėjomės su žmogumi, palikusiu ryškų pėdsaką Elektrėnų mokyklos istorijoje.

Iš istorinių šaltinių

Dabartinių Elektrėnų teritorijoje buvusių Lekavičių (Rungių), Perkūnkiemio, Šarkinės, Geibonių ir kitų kaimų vaikai lankė apie 1923 m. eigulio K. Pučiaus namuose Šarkinės kaime įkurtą mokyklą. Apie 1930-uosius mokykla persikraustė į A. Sajetai priklausiusį namą Mažiklio kaime. Keturių skyrių mokykloje, kurioje mokėsi apie 30 mokinių, buvo dėstoma lietuvių kalba, skaičiavimas, Tėvynės pažinimas, istorija, gamta, dailė, rankdarbiai, muzika ir dainavimas bei kūno kultūra. Šeštadieniais Kietaviškių klebonas vesdavo tikybos pamokas. Praūžus Antrajam pasauliniam karui sodybos šeimininkas A. Sajeta buvo represuotas sovietų, senuosius mokytojus pakeitė nauji, vaikus reikalauta ugdyti meilės tuometinei „didžiajai tėvynei SSRS“ dvasia...

Pirmosios pamokos – daugiabutyje

1960 metais pradėjus statyti tuo metu galingiausią Lietuvoje elektrinę, šalia jos ėmė kurtis darbininkų gyvenvietė, kurioje netrukus reikėjo steigti mokyklą. Pirmame daugiabučiame name (dab. Draugystės g. 4) 1961 m. sausio 23 d. (kitais duomenimis – vasario 2 d.) ėmė veikti pradinė mokykla. Mokytoja R. Liepinienė, kartu dirbusi ir mokyklos vedėja, surinko 4 lietuviukus ir vieną rusiuką, kurį mokė E. Tučienė. Mokslo metų pabaigoje mokyklą lankė 15 vaikų. Toje pačioje laiptinėje veikė ir pirmasis Elektrėnų vaikų darželis. Plečiantis gyvenvietei vaikų daugėjo – 1961–1962 mokslo metais pradinė mokykla tapo septynmete, o nuo 1962 metų rugsėjo 1 d. – vidurine mokykla. Pirmuoju mokyklos direktoriumi buvo paskirtas lietuvių kalbos mokytojas Antanas Rutkauskas.
Vaikų sparčiai daugėjant mokykla persikėlė į erdvesnes patalpas (buv. buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatą), o 1963 m. rugsėjo 1 d. duris atvėrė nauja mokykla (buv. 2-oji vidurinė). Jau pirmaisiais mokslo metais iš aplinkinių gyvenviečių ir kaimų į ją buvo priimti keli vyresni mokiniai, tapę pirmosios laidos abiturientais (auklėtoja Ona Baleišytė). 1967 m. pirmąją rusų kalba dėstomų klasių abiturientų laidą išleido Jelena Sklovskaja.

Miestui reikėjo naujos mokyklos

Augant Elektrėnams ir nuolat daugėjant gyventojų, šioje mokykloje irgi darėsi ankšta, vaikai mokėsi dviem pamainomis. 1967 m. direktorius A. Rutkauskas ėmė rūpintis naujos mokyklos statyba. Jos būtinumu reikėjo įtikinti ne tik Lietuvos VRE direktorių P. Noreiką bei tuomečio Elektrėnų vykdomojo komiteto pirmininką E. Paulauską, bet ir Švietimo ministerijos valdininkus. Atlikti detalūs skaičiavimai rodė, kad po kelerių metų visi miesto vaikai į vieną mokyklą nebetilps. Deja, aukščiausią šalies valdžią įtikinti naujos mokyklos būtinumu pavyko ne iš karto.

Iš Žemaitijos – į Elektrėnus

1971–1972 mokslo metų išvakarėse A. Rutkauską atleidus iš Elektrėnų vidurinės mokyklos direktoriaus pareigų prie jos vairo stojo lituanistas Vytautas Mizeras, iki tol vadovavęs mokykloms Žemaitijoje. Kaip pasakoja pats V. Mizeras, keisti gyvenamąją vietą privertė tuo metu dėl didelio darbo krūvio ir įtampos rimtai sušlubavusi sveikata: „Matyt, paauglystėj persirgtas širdies reumatas sudėtingu gyvenimo metu atsiliepė... Buvau jau pastatęs dvi mokyklas – Šilutės r. Jonaičių septynmetę ir Kretingos r. Darbėnų vidurinę (tuomet pavadintą J. Šimkaus vardu). Turėjau palikti tą kraštą, kuriame intensyviai dirbau per 20 metų... Sustreikavus širdžiai gydytojas patarė išvažiuoti, keisti gyvenimą, ir aš jo paklausiau...“
Bet ir naujoje vietoje nebuvo nei ramu, nei lengva. Elektrėnai greitai plėtėsi, mokinių daugėjo, netrukus mokykla pradėjo dirbti trimis pamainomis, dar vėliau kai kurios klasės buvo perkeltos į tuomečio komunalinio ūkio bendrabutį Rungos gatvėje. Tapo aišku – nauja mokykla būtina. „Tačiau kone trejus metus teko minti rajono vadovų, respublikos CK ir Ministrų Tarybos kabinetų slenksčius, kol pagaliau buvo leista statyti Elektrėnuose dar vieną mokyklą“, – prisimena V. Mizeras.

Iškilusi ant Anykštos ežero kranto

Storuose asmeniniuose albumuose – daugybė fotonuotraukų, liudijančių svarbiausius to meto įvykius mieste. 1974 m. rugsėjo 2 d. buvo padėtas kertinis naujosios mokyklos akmuo, šalia kurio įmūryta kapsulė su simboliniu laišku ateities kartoms. Laiškas ne tik glaustai nusako mokyklos situaciją, bet ir atskleidžia to laikmečio dvasią: „1961 metų vasario mėnesį ant Anykštų ežero kranto, Lietuvos VRE gyvenvietėje, buvo atidaryta pradinė mokykla. Joje mokėsi 5 mokiniai. 1961–1962 mokslo metais mokykloje mokėsi jau 131 mokinys. 1963 metų rugsėjo 1 dieną statybininkai padovanojo elektrėniečiams naują 924 vietų vidurinę mokyklą, kurioje mokėsi 360 mokinių. 1971–1972 mokslo metais šią mokyklą lankė 1385 mokiniai ir buvo dirbama dviem pamainom. Greitai auganti gyvenvietė kasmet mokyklą papildydavo 150-200 mokinių ir iškilo būtinumas pastatyti naują mokyklą. 1974 metų rugsėjo 2 dieną prie vidurinės mokyklos susirinko 1700 mokytojų ir mokinių kolektyvas. Po naujųjų mokslo metų atidarymo atėjome prie naujos mokyklos statybos aikštelės į iškilmingą kertinio akmens padėjimo ceremoniją. Mes, Komunistų partijos ir Tarybų valdžios, visuomenės, statybininkų, tėvų, mokytojų ir mokinių atstovai, vykdydami TSKP XXIV suvažiavimo nutarimus dėl visuotinio vidurinio mokymo įgyvendinimo, ateinančioms kartoms paliekame šį raštą kaip įsipareigojimą 1975 metų rugsėjo 1 dieną atidaryti antrąją vidurinę mokyklą.“

Tapo žinoma visoje šalyje

Iškilmingai duotas pažadas buvo ištesėtas – lygiai po metų mieste iškilo modernus triaukštis mokyklos pastatas. Naujoji mokykla pavadinta Elektrėnų 1-ąja vidurine mokykla. „Tai buvo trečioji mano pastatyta mokykla, – prisimena buvęs jos direktorius. – Kūrėme lietuvišką mokyklą: pirmiausia įrengėme literatūrinį kiemelį, kurį puošė Dalios Palukaitienės sukurti rašytojų bareljefai,  vėliau muziejų, kuriame buvo eksponuojamos skulptoriaus Ipolito Užkurnio medžio skulptūros, saugomi reti spaudiniai...“
Netrukus mokykla tapo žinoma visoje Lietuvoje. Ją garsino ne tik 1977 m. atidarytas Literatūrinis kiemelis, bet ir pradėjęs veikti literatūros ir meno muziejus, „Poezijos pavasario“ šventės, kasmet sutraukdavusios daugybę meninio žodžio mylėtojų. Mokykloje buvo sustiprintai dėstoma lietuvių kalba. Sovietinio internacionalizmo sąlygomis daugiataučiame energetikų mieste tai buvo nauja ir pažangu. „1974–2002 m. Elektrėnų 1-ąją vidurinę mokyklą lankė ne tik respublikos, bet ir Skandinavijos valstybių, net JAV mokyklų atstovai, stebėjosi lituanistinės mokyklos veikla, – šiandien prisimena jos kūrėjas. – Lenkiu galvą prieš tuos, kurie mūsų pastangas laimino ir pagal išgales padėjo (ypač lietuvių kalbos mokytojai), o tie, kurie trukdė ir kenkė, nusipelno užmaršties.“

Naujų laikų vėjai

V. Mizero vadovaujama Elektrėnų 1-oji vidurinė mokykla, tiesa, kurį laiką dirbusi dviem pamainomis, sėkmingai sulaukė Atgimimo ir valstybės atkūrimo, tačiau vėlesni įvykiai jos istoriją pakreipė kiek kita linkme. 1991 m. kovo 27 d., sulaukęs pensinio amžiaus, V. Mizeras paliko mokyklos direktoriaus postą: „Norėjau dirbti tik mokytoju ir rūpintis muziejumi“. Iki 2002 m. jis dėstė lietuvių kalbą ir vadovavo muziejui, kuris netrukus tapo Elektrėnų savivaldybės literatūros ir meno muziejumi. 1998 m. Elektrėnų 1-oji vidurinė mokykla buvo pavadinta „Ąžuolyno“ vidurine mokykla. Vėliau prasidėjusios švietimo sistemos reformos ir sumažėjęs mokinių skaičius mokyklai lėmė tapti pagrindine.

„Literatas pats turi leisti knygas“

Apžvelgdamas nueitą gyvenimo kelią, V. Mizeras prisipažįsta: „Širdyje aš visada buvau alkanas kūrybos. Ir dabar tikiu – literatas pats turi leisti knygas.“ Per 30 metų jų išleista daugiau nei 20: be jau minėtos apysakos, išėjo apysakų ir apsakymų rinkinys „Leisk man pakilti“, apysaka „Sidabrinis kiras“, lyrikos ir prozos knyga „Ilgesys ir atminimas“, rinktinė „Lašo kelionė stiklu“, apybraiža „Iš savo šulinio“, romanas „Visada pateka saulė“, lyrinės prozos rinkinys „Kraitė“, pedagoginės beletristikos knygos „Atminties sodas“ ir „Laiškas tėvams ir mokytojams“, sakmė „Akmenų byla“, keturios knygelės vaikams. 2013 m. knygynuose pasirodė dzūkų sakmių rinkinys „Ažarėlių akys“. V. Mizero kūryba spausdinta 5 almanachuose.
Šių metų liepą švęsdami miesto šventę minėsime iškiliausius žmones, vienaip ar kitaip prisidėjusius kuriant jo istoriją. Vienas jų neabejotinai bus jau 44 metus čia gyvenantis Vytautas Mizeras.

Alma Jurgelevičienė



<- Grįžti į atgal

Daugiau nuotraukų