Padėti parapijai – džiaugsmas

Dar vienas žmogus, galintis nemažai papasakoti apie mūsų parapijos kūrimosi ištakas, yra Danutė Armonienė. Ją ir jos vyrą Stanislovą Armoną klebonas neabejodamas priskiria prie tų, kurie dėjo visas pastangas, kad parapija gyvuotų.

Tuo tarpu pati pašnekovė savo vaidmens nesureikšmina ir sako tiesiog dariusi tai, ką reikėjo. O tuomet labiausiai reikėjo savos parapijos, vėliau – bažnyčios...

Lemtinga pažintis

Drauge su dabar jau amžinatilsį vyru Stanislovu D. Armonienė į Elektrėnus atvyko dar septintam dešimtmety. Ir kaip dabar prisimena, jiems, kaip tikintiems žmonėms, čia labai trūko religinio gyvenimo. Tad Armonai lankėsi Kietaviškių arba Vievio bažnyčioje – pastarojoje jie susipažino su Kaišiadorių vyskupu emeritu Juozu Matulaičiu. D. Armonienė pasakoja, kad jau tada, bendraujant su tuometiniu Vievio klebonu J. Matulaičiu, kalba vis pasisukdavo apie Elektrėnų bažnyčią, iki kurios dar buvo toli... Kai 1989 m. J. Matulaitis buvo konsekruotas vyskupu, tos kalbos dar suaktyvėjo, o ėmus braškėti Sovietų sąjungai patikėta, jog kalbos pagaliau gali virsti darbais.
D. Armonienė prisimena, kad kol parapijos Elektrėnuose dar nebuvo, Vievyje klebonavęs vysk. J. Matulaitis atvykdavo pas tikinčiuosius tiesiog į šeimas. Savo namus tokiems susitikimams užleisdavo E. Makarevičienė, A. Steponavičienė, pati D. Armonienė.

Tapo zakristijone

D. Armonienė buvo viena iš tų, kurie vaikščiojo po Elektrėnų daugiabučius ir rinko gyventojų, pritariančių parapijos steigimui, parašus. Ši patirtis, pasak pašnekovės, nepamirštama: ko tik jai ir Adelei Virbalienei, taip pat padėjusiai rinkti parašus, neteko išgirsti. Vieni gyventojai buvo pasiryžę kone išvyti atėjūnes iš laiptines, kiti, priešingai, buvo labai geranoriški.
Taip jau susiklostė, kad po pirmųjų šv. Mišių, vykusių Elektrėnų valgykloje, būsimasis parapijos klebonas kun. Jonas Sabaliauskas patikėjo D. Armonienei rūpintis liturginiais indais, o vėliau ir kitais parapijos reikalais, tad galiausiai ji tapo pirmąja Elektrėnų parapijos zakristijone.

Negyvenęs Sovietų sąjungoje, nesuprasi

Pašnekovė prisimena, kad naujai įsisteigusiai parapijai trūko visko – nuo adatos iki automobilio. Bet pamažu, padedant geriems žmonėms, viskas stojosi į vėžes, nors sovietų laikais ir buvo nemažai kliuvinių. Pavyzdžiui, D. Armonienė pasakoja, kaip teko, iš šių dienų perspektyvos žvelgiant, regis, paprasčiausią dalyką atlikti – nupirkti pakankamą kiekį medžiagos altoriui papuošti. Sužinojusi, jog į universalinę parduotuvę pagaliau atvežta reikiamos medžiagos, atstovėjusi ilgiausią eilę galiausiai buvo apšaukta pardavėjos už tai, kad tą medžiagą bažnyčiai perka. O juk ir nupirkti tuomet per vieną kartą tik 5 metrus tebuvo galima. Juokiasi D. Armonienė prisiminusi, kokia tuomet sudėtinga buvo ir 10 metrų lininės drobės įsigijimo procedūra – teko prašymą rašyti net elektrinės profsąjungai. Kaip ir kiti pašnekovai, pasidalinę prisiminimais apie parapijos steigimąsi, D. Armonienė geru žodžiu mini tuometį elektrinės vadovą Praną Noreiką. „Jeigu jis nebūtų palaikęs parapijos idėjos, kažin kaip viskas būtų susiklostę“, – sako D. Armonienė.

Kelionėse...

D. Armonienė visuomet siekė pritraukti į bažnyčią kuo daugiau žmonių, ypač jaunų. Tad pamažu parapijoje ėmė burtis vaikų choras, patarnautojai, adoruotojos. D. Armonienė vardina ekskursijas, keliones, į kurias drauge su tikybos mokytojais veždavo vaikus: aplankyta Vilniaus katedra, Pažaislio vienuolynas, Šiluva ir daugelis kitų vietų. Pati įsimintiniausia, didingiausia kelionė buvo į Lomžą Lenkijoje, kur Elektrėnų parapijiečiai vyko pamatyti patį popiežių...
Kelionė buvo ypatinga ne tik dėl galimybės savo akimis išvysti Jo Šventenybę Joną Paulių II, bet ir dėl to, kad daugeliui važiavusiųjų tai buvo pirmas išvykimas už Lietuvos ribų. D. Armonienė prisimena, kai prie sienos keliautojus tikrino dar rusų, lenkų muitininkai – vaikams tai padarė didelį įspūdį. Pašnekovė pasakoja, kad nuvykę į Lenkiją elektrėniečiai vis pakliūdavo į fotografų objektyvus. Mat visi buvo apsirengę tautiniais drabužiais, tai, ko gero, ir darė įspūdį aplinkiniams. Drabužius, beje, teko skolintis ir iš kultūros centro, ir iš šokių ratelių, o vėliau parapijai juos audė tokia ponia Janina, bute net audimo stakles įsirengusi.
„Jausmas, išvydus Šventą Tėvą, apskritai yra nenusakomas, visi buvo pakilime“, – sako D. Armonienė.
Įspūdinga kelionė buvo ir į Pasaulio jaunimo dienas Vokietijoje.

Tylieji pagalbininkai

D. Armonienė, paklausta, kaip dirbdama dviejuose darbuose spėdavo dar ir parapijos reikalais rūpintis, atsako, kad aplink visuomet būdavo geraširdžių pagalbininkų. Štai Onutė Kanevičienė rūpinosi laikinosios koplyčios puošyba, B. ir J. Kanapickai – gėlėmis, tyliai gerus darbus parapijai darydavo O. Briedienė, minėtoji A. Virbalienė, A. Steponavičienė, O. Antanavičienė, daug prisidėdavo tikybos mokytojai ir kiti parapijiečiai. Ko gero, šiems žmonėms, kaip ir D. Armonienei, pati galimybė padėti parapijai buvo ne tiek rūpestis, kiek džiaugsmas.

Giedrė Pūrienė



<- Grįžti į atgal

Daugiau nuotraukų