Lietuva – tai mes

Kiekvienų metų pradžia Lietuvai turtinga atmintinų datų – Laisvės gynėjų diena sausio 13-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo diena vasario 16-ąją ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena kovo 11-ąją. Visos šios datos labai svarbios, primenančios sunkų mūsų šalies kelią Nepriklausomybės link. Šią savaitę, švęsdami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-metį, kiekvienas turėjome progą dar kartą išdidžiai pasakyti: „Gyvenu laisvoje šalyje.“

Kaip vaikas

Šiaulietis mokytojas viename informaciniame portale pasakė, jog Lietuvą myli kaip vaiką – kaprizingą, kartais ir apsidirbusį. Gal ne itin subtilus, bet taiklus palyginimas – juk Lietuvos valstybė tebėra vaikas... Pamėginkime visi taip žvelgti į savo šalį – juk vaikus mylime, nepaisydami to, kad jie elgiasi aikštingai, kvailai, ir tos meilės mokytis nereikia: ji – prigimtinė. Tokia yra ir meilė Tėvynei, ir tai ne kartą įrodė mūsų šalies žmonės – knygnešiai, partizanai, Sąjūdžio aktyvistai, parlamento gynėjai ir kt.
Deja, o galbūt – laimei, toji meilė stipriausiai reiškiasi, kai Tėvynei kyla pavojus, kasdienybėje ji – ne tokia stipri. Turbūt meilę Tėvynei slopina dideli mokesčiai, aukštos kainos, šališki teismai, blogi politikai... Bet juk vaikai irgi būna pikti, nemandagūs, agresyvūs...
Geriausia yra tai, kad abiem atvejais sprendimas – mūsų rankose: ir vaikui, ir Tėvynei turime padėti užaugti.

Smerkiame savo atvaizdą?

Jei aliuzija į vaikus neįtikino, tuomet Tėvynę matykite kaip save patį: juk Lietuva – ne kažkieno sukurti netobuli įstatymai, ne iš kažkur į aukštus postus nusileidę valdininkai, tarnaujantys tik saviems interesams ar kažkieno pagimdyti beglobiai vaikai... Lietuva – tai mes: mūsų išleisti įstatymai, mūsų išrinkti politikai, mūsų palikti vaikai... Tai mes esame netobuli, klystame ir tai atsispindi mūsų valstybės veide. Tad jei norime ką nors smerkti, smerkime patys save, o ne savo atvaizdą – Tėvynę...

Maži darbai dideliais virsta

Visgi neplakime savęs už klaidas – juk klysti žmogiška, verčiau taisykimės. Jei kiekvienas save suvoksime kaip Lietuvos dalį, tuomet ir užauginsime savo valstybę – nuo vaiko iki brandaus suaugusiojo.
Kasdienybė kaip tik yra ta erdvė, kurioje geriausiai galime tobulinti savo šalį: pavyzdžiui, sulėtinti greitį ten, kur to reikalauja ženklai, neduoti pakišos medikams ar policijos pareigūnams, gerai atlikti savo darbą, nusišypsoti kaimynui, nešiukšlinti, pasidomėti situacija, prieš imant ją vertinti, skaityti daugiau knygų, dažniau dėkoti – būtų galima vardinti ir vardinti...
Sakysite, tai – menkniekiai, nuo kurių Lietuvoje netaps geriau gyventi? Ir suklysite taip sakydami – tikrai bus geriau, tik laiko klausimas – kada. Juk kol vaikas išmoksta vaikščioti, kalbėti, taip pat turi praeiti tam tikras laiko tarpas, tik reikia nepamiršti jį mokyti naujų dalykų...

Išmokome džiaugtis valstybės šventėmis

Kai kurias pamokas jau baigiame išmokti: pavyzdžiui, kuo toliau, tuo daugiau žmonių mini valstybines šventes. Imame suvokti, kad tai – ne šiaip laisvadieniai, tai – proga prisiminti, padėkoti, įvertinti, pasidžiaugti... Tautiečiai vis noriau renkasi į šventinius renginius, minėjimus ir vis geriau suvokia, kodėl reikia tai daryti.
Elektrėnuose taip pat buvo minima Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Kovo 11-ąją, trečiadienį, visame mieste buvo jaučiamas sujudimas. Rytą šventė prasidėjo pamaldomis Elektrėnų bažnyčioje. Vikaras kun. Laurynas Visockas taip pat teigė, kad privalome auginti tai, ką mums dovanojo Dievas – savo šalį, jos laisvę. Vikaras pamokslui parinko eilutes iš Evangelijos pagal Matą, kurioje sakoma: „...kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje.“ Šiuos Kristaus žodžius galime prisitaikyti ir sau, savo valstybės supratimui.
Kunigas L. Visockas, primindamas įvykius Ukrainoje, ragino dėkoti Dievui už tai, ką turime, vertinti laisvės dovaną.

Programa visiems skoniams

Po šv. Mišių buvo padėti vainikai prie paminklo už Lietuvos laisvę žuvusiems partizanams. Seniūnas Antanas Šalkauskas pasakė kalbą, kuri taip pat buvo įkvėpta įvykių Ukrainoje ir verčianti susimąstyti apie tai, kas laukia Lietuvos ateityje.
Vėliau miesto centrinėje aikštėje vyko iškilminga vėliavos pakėlimo ceremonija, buvo skaitomos eilės, skambėjo muzika ir dainos. Savo kalboje meras Kęstutis Vaitukaitis akcentavo, kad Lietuva – tai ne tik lietuviai, kad šalyje gyvena ir kitų tautybių žmonės, su kuriais drauge kuriame savo valstybę.
Tuo pačiu metu vyko tradicinis bėgimas „Nepriklausomybės mylia“, kuriame dalyvavo daug įvairaus amžiaus bėgikų. Vėliau geriausiai pasirodžiusiems dalyviams meras K. Vaitukaitis ir administracijos direktorius Arvydas Vyšniauskas įteikė taures.
Šiemet minėjimo organizatoriai ir dalyviai pasistengė, kurdami šventinę nuotaiką įvairia trispalve atributika – balionais, apyrankėmis, šalikais, vėliavėlėmis.
Kultūros centre susirinkusiems gyventojams meras pristatė praėjusių metų savivaldybės tarybos veiklos ataskaitą, kurią galima rasti ir Elektrėnų savivaldybės elektroninėje svetainėje. Kadangi dabartinės sudėties savivaldybės taryba skaičiuoja paskutines dienas, K. Vaitukaitis visiems jos nariams už ketverių metų darbą įteikė padėkas ir gėlių.
Po oficialiosios dalies elektrėniečiai džiaugėsi Merūno Vitulskio koncertu, o kovo 13-ąją – darželio-lopšelio „Drugelis“ choreografijos būrelio vaikų ir sportinių šokių klubo „Reveransas“ programa.

Giedrė Pūrienė



<- Grįžti į atgal

Daugiau nuotraukų