Kokia valstybė, tokios ir vaiko teisės

Paskutiniu metu girdime daug, regis, neįtikimų istorijų apie Norvegijoje iš tautiečių atimtus vaikus. Lietuviams nesuprantamas griežtas šios šalies vaiko teisių tarnybos „Barnevernet“ požiūris į vaikų priežiūrą ir auklėjimą. Kita vertus, kieno vežime sėdi, to giesmę ir giedi – reikia išmanyti šalies, kurioje gyveni įstatymus, bei jų laikytis. Vadovaudamiesi šia logika, nusprendėme pasidomėti vaikų teisių politika Lietuvoje.

Geriausiai gyvena Norvegijos vaikai?

Tiesa ta, kad Norvegija yra šalis, kurioje itin griežtai paisoma vaikų teisių. Dar 1953 metais čia buvo priimtas Vaikų teisių apsaugos įstatymas, ginantis juos nuo fizinio ir psichologinio smurto. Tad Norvegijoje auga jau trečia karta, neragavusi beržinės košės. Tikėtina, kad tai yra viena iš priežasčių, kodėl Norvegija užima pirmaujančias pozicijas pagal vaikų gerovės indeksą (UNICEF duomenys). Vaikų laimė ir gerovė rodo, jog šalis vykdo veiksmingą politiką, kad jai pavyksta įgyvendinti „geriausių vaiko interesų“ principą.
Taigi jau daugiau nei 60 metų Norvegija stengiasi sukurti saugesnę, bet kokiam smurtui nepakančią visuomenę, kurios atstovai pasižymėtų aukšta saviverte ir nebūtų linkę žeminti kitų arba patys būti žeminami. Reikia pripažinti, kad šaliai daugiau ar mažiau pavyko įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, o vaiko teisių tarnyba „Barnevernet“ atlieka svarbų vaidmenį palaikant minėto visuomenės modelio egzistavimą.

Ne viskas tiesa

Taigi tikslas kone šventas – vaikų gerovė, tačiau, sprendžiant iš lietuvių pasakojimų, priemonės tam tikslui įgyvendinti kartais pasirenkamos kraštutinės. Aišku, negalime visko, ką viešojoje erdvėje kalba Norvegijos lietuviai, laikyti gryna tiesa. Yra įvairių aplinkybių – kalbos nemokėjimas, įstatymų neišmanymas, netinkami asmeniniai įpročiai ar savybės – galėjusių tapti neigiamais faktoriais susidūrus su „Barnevernet“. Visgi mūsų visuomenėje kilęs ažiotažas dėl tarnybos veiksmų leidžia abejoti kai kurių „Barnevernet“ nuostatų pagrįstumu.
Internete gausu tikrų ir pramanytų patarimų, ko šiukštu negalima daryti Norvegijoje, jei nenori turėti reikalų su vaikų teisių tarnyba. Sunku spręsti, kiek jie yra teisingi, neišklausius ir kitos pusės, tačiau visgi galima išskirti keletą momentų, ties kuriais galime paslysti, augindami vaikus šioje šalyje.

Vaikų auginimo ypatumai Norvegijoje

Norvegijos švietimo įstaigose svarbu laikytis tikslumo ir punktualumo: negalima vaikų išsivežti iš mokyklos kada nori, mokytojai turi būti iš anksto informuoti apie planuojamas praleisti pamokas, pavėluotą grįžimą iš atostogų ir pan. Būtina domėtis savo vaikų progresu ugdymo įstaigoje, visais įmanomais būdais bendradarbiauti su pedagogais. Atitinkanti metų laiką apranga ir sveikas maistas – taip pat ne paskutinės svarbos dalykai. Tėvai prie vaikų gali vartoti alkoholį, tačiau saikingai: taurė vyno ar bokalas alaus – nieko tokio, tačiau triukšmingas šventimas iki paryčių – nieko gero. Pakelto tono namuose taip pat geriau vengti.
Vaikų auklėjimas turi prasilenkti su bet kokiu smurtavimu: šaukimu, stumdymu, purtymu, pliaukštelėjimu per sėdimąją, juolab mušimu ir t. t. Vienų vaikų, jei jiems nėra bent 16 metų, namuose palikti taip pat nerekomenduojama.

Viskam turi būti priežastis

Elektrėnų savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos Aldutės Jaseliūnės paklausėme nuomonės apie Norvegijos „Barnevernet“. Specialistė pripažįsta, jog vertinti situaciją, neišmanant šios šalies įstatymų ir neišklausius specialistų komentarų, sudėtinga, tačiau ji nelinkusi tikėti viskuo, ką viešojoje erdvėje kalba Norvegijos lietuviai, susidūrę su minėta tarnyba. A. Jaseliūnė mano, jog tarnyba vaikų negrobia, neatiminėja, kaip kalbama, skubiai, be jokio perspėjimo ir priežasties. Tikėtina, kad lietuvių šeimos į vaikų teisių tarnybų akiratį patenka ne be reikalo.
Specialistė pasakoja sulaukianti pranešimų iš Jungtinės Karalystės ir kitų valstybių apie tai, jog buvusių Elektrėnų savivaldybės gyventojų vaikais susidomi tarnybos. Neretai paaiškėja, kad tos šeimos ir Lietuvoje jau buvo žinomos vaikų teisių tarnyboms.

Padėti būti gerais tėvais

Anot A. Jaseliūnės, Lietuvoje vaiko teisių politika grįsta požiūriu, jog vaikams geriausia augti biologinėje šeimoje. Jei nustatoma, kad šeima probleminė, pirmiausia stengiamasi jai padėti – socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai daro viską, jog tėvai būtų pajėgūs tinkamai rūpintis savo atžalomis. Kraštutiniais atvejais vaikai perkeliami į globos namus, kurių mūsų savivaldybėje yra dveji. Reikia pažymėti, kad vaikai nėra išvežami kažkur nežinoma kryptimi arba į globos namus, esančius kuo toliau nuo gimtųjų – jie apgyvendinami savivaldybės vaikų globos namuose.
Į gautą pranešimą apie pažeidžiamas vaiko teises tarnyba reaguoja priklausomai nuo konkrečios situacijos: kartais, bendradarbiaujant su pedagogais, medicinos darbuotojais, imama rinkti informacija apie šeimą, kartais išsiunčiamas registruotas laiškas su prašymu tėvams prisistatyti į skyrių, kartais darbuotojos iškart važiuoja į šeimą.
Vaiko teisių specialistams tenka tarpininkauti ir tėvų skyrybų atveju, kai sutuoktiniai rašo skundus vienas ant kito dėl esą netinkamo elgesio su bendrais vaikais. Tenka aiškintis skundų pagrįstumą, nukreipti tėvus pas psichologus ir kt.

Vyresni sprendžia patys

Jei darbas su tėvais neduoda rezultatų ir vaikus tenka apgyvendinti globos namuose, stengiamasi, kad procedūra būtų kiek įmanoma mažiau skausminga. Neretai didžiausią sumaištį kelia alkoholio padauginę ar dėl kitų priežasčių neadekvačiai besielgiantys tėvai, tad būna ir taip, kad vaikai paimami mokykloje pasibaigus pamokoms. Dažniausiai patys vaikai apie tai žino iš anksto, būna pasiėmę mėgstamų daiktų. Kaip pasakoja pašnekovė, vyresni vaikai turi teisę patys priimti sprendimą, ar kraustytis į globos namus – jėga jų niekas neišveža.
Aišku, iškilus grėsmei vaikų sveikatai ar gyvybei tenka juos iš gimdytojų namų paimti be didelių ceremonijų ir su policijos palyda.
Pasak A. Jaseliūnės, nepaisant to, kokie yra tėvai, vaikams su jais išsiskirti psichologiškai sunku. Tačiau kurį laiką pagyvenę naujoje aplinkoje, vaikai apsipranta, įvertina jiems suteiktas geresnes gyvenimo sąlygas.

Darbas, kurio niekas nemoko?

Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja A. Jaseliūnė akcentuoja, jog užauginti vaiką yra sudėtingas, daug žinių, gebėjimų ir svarbiausia – meilės reikalaujantis darbas. Specialistės nuomone, Lietuvoje galėtume panaudoti gerąją užsienio valstybių patirtį, kai besilaukiančioms šeimoms vedami pozityvios tėvystės mokymai – juk būti gerais tėvais iš esmės mūsų niekas nemoko...

Reziumė

Reikia pripažinti, kad Lietuvoje vaiko teisių tarnyboms vis dar tenka gelbėti vaikus nuo tėvų, kurie nesugeba palaikyti netgi elementarių savo vaiko gyvybinių funkcijų – pamaitinti, tinkamai aprengti, suteikti galimybes ilsėtis ir mokytis. Ką jau kalbėti apie vaiko teisę į meilę, rūpestį, globą... Tad Norvegijos situacija pas mus nekvepia: praeis dar daug laiko, kol Lietuvos vaiko teisių tarnybos turės pakankamai žmogiškųjų ir finansinių išteklių kontroliuoti, kad tėvai rūpintųsi ne tik fiziniu, bet ir psichologiniu savo vaikų komfortu.
Dar daugiau laiko praeis, kol visuomenė įsisąmonins ne tik fizinio, bet ir psichologinio smurto žalą vaikams. Juk vaikai pas mus žudosi ne dėl to, kad yra prastai pavalgę ar apsirengę, o dėl to, kad jų žema savivertė, jie jaučiasi apleisti, nemylimi, nesaugūs. Tuo tarpu Norvegijoje tarp vaikų iki 14 m. savižudybės atvejų išvis nefiksuojama. Taigi, teoriškai galima klausti, kas geriau – nelaimingi ir linkę į savižudybę, bet su biologiniais tėvais augantys ar su globėjais gyvenantys, bet viskuo patenkinti vaikai? Aišku, tai labai grubus ir gal net neetiškas klausimas, tačiau, pripažinkite, verčiantis susimąstyti.

Giedrė Pūrienė



<- Grįžti į atgal