Kita emigracijos pusė

Gruodžio 18 d. Jungtinių Tautų sprendimu visame pasaulyje minima Tarptautinė migrantų diena. Nereikia nė sakyti, kokia aktuali ši tema Lietuvai, kuri nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo pradžios prarado daugiau žmonių, nei atvyko į ją gyventi.

Statistika verčia nerimauti

Įvairiais duomenimis, mūsų šalis kasmet netenka apie 50 tūkst. gyventojų, dėl įvairių priežasčių pasirenkančių gyvenimą Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, JAV ir dar keliose tarp emigrantų populiariose šalyse. Statistikos departamento turimais duomenimis, šiuo metu užsienio šalyse gyvena ir dirba beveik 620 tūkst. tautiečių. Manoma, kad neoficialus skaičius yra didesnis – išvykusiųjų gali būti dar kone trečdaliu daugiau. Žinant, kad apie 60 proc. visų emigrantų sudaro asmenys iki 35 metų, gali apimti neviltis – prarandame patį gražiausią, vertingiausią tautos žiedą! Be to, kartu su tėvais išvyksta ir didžioji dalis vaikų iki 14 metų, kurie, integravęsi į kitų šalių kultūrą, vargu ar panorės grįžti į savo vaikystės šalį. Anot sociologų, perspektyvos gana liūdnos – gyventojų skaičiaus mažėjimas iki 2025 m. Lietuvoje bus didžiausias visoje ES (panašus tik Latvijoje ir Bulgarijoje). Priežastys, dėl kurių pasiryžtama palikti tėvynę, dažniausiai ekonominės – nedarbas, maži atlyginimai, nepatraukli darbo rinka, socialinio saugumo trūkumas ir pan. Nemažai jaunų žmonių išvyksta studijuoti užsienio universitetuose, kuriuose studijos atskirais atvejais ir kokybiškesnės, ir pigesnės nei pas mus. Taigi Lietuva (kaip, beje, ir visa Europa apskritai) sparčiai senėja, ir vis garsiau kalbama, jog ne vienoje srityje jaučiamas kvalifikuotų specialistų trūkumas.

Kita emigracijos pusė

Visgi emigracija, kaip bet kuris kitas reiškinys, turi ir savo pozityviąją pusę. Skaičiuojant vien tik konkretų finansinį indėlį į šalies ekonomiką, būtina pažymėti, jog 2013 m. emigrantai Lietuvoje gyvenantiems artimiesiems pervedė apie 5 mlrd. litų (t. y. apie 5 proc. BVP). Tačiau dar svarbesnės yra intelektinės užsienyje įsikūrusių tautiečių investicijos į savo šalį, mokslo, kultūros pažangos skatinimas.

„Viena koja visada esame Lietuvoj...“

Mano studijų laikų draugė Edita su vyru Tautgirdu, tuometinio mokslinių tyrimų instituto „Fermentas“ mokslo darbuotoju, į Švediją išvyko 1994 m. – perspektyvus biomedicinos technologijų specialistas gavo pasiūlymą padirbėti Lundo universitete. Šiandien Tautgirdas Ruzgas – pasaulinio garso mokslininkas, biomedicinos technologijų mokslų daktaras, Malmės universiteto profesorius, kurio rūpesčiu Lietuvos mokslininkai stažuojasi žinomuose Švedijos universitetuose, bendradarbiauja su pasaulinio lygio biotechnologijų specialistais, keičiasi žiniomis ir patirtimi. Ar reikia sakyti, koks svarbus šis bendradarbiavimas mūsų šalies mokslo plėtotei ir kokia neįkainojama yra svetur gyvenančio lietuvio mokslininko parama?
Paklausta, ar nepuoselėja minčių kada nors grįžti į gimtinę, Edita atvira: „Vargu ar begalėtume... Jau 20 metų Švedijoje, čia užaugę vaikai, čia išminti takeliai, čia visi draugai, gerai mokami darbai... Tačiau abu sūnūs, Švedijos piliečiai, puikiai kalba lietuviškai! Prieš 15 metų galėjome gauti Švedijos pilietybę, bet su vyru iki šiol tebesame Lietuvos piliečiai – labai sunku atsisakyti to su Lietuva siejančio saito.“ Neseniai Edita pradėjo bendradarbiauti su vienu mūsų šalies linų fabriku, kuria audinių dizainą, taigi ryšiai su gimtine nenutrūksta – „viena koja visada esame Lietuvoj ir kaip galėdami prisidedame prie jos gerovės.“

Viskas priklauso nuo požiūrio

Elektrėnietes Ingą E. ir Ringailę J. galima laikyti jaunosios emigrantų kartos atstovėmis: Inga 4 metus gyvena ir dirba Dubline, Ringailė – Londone. Klausiu, kas paskatino merginas išvykti iš Lietuvos ir kokius sunkumus teko įveikti svetimose šalyse. Inga neslepia, jog bet kur gyvenant svarbu geras atlyginimas už darbą, darbdavių pagarba, intelektuali aplinka. Būtent tai ji rado Airijoje, į kurią išvyko norėdama užsidirbti kelionėms į kalnus. Dabar mergina sako namais vadinanti dvi vietas – Elektrėnus ir Dubliną. Buvusi elektrėnietė svetimoje šalyje jaučiasi reikalinga, vertinama, sava. „Viskas turbūt priklauso nuo pačių emigrantų požiūrio į aplinką – kaip nusiteikiame, taip ir yra. Airiai labai draugiški ir svetingi, niekada neteko susidurti su kokiu nors nepalankiu vertinimu vien dėl to, kad esu svetimšalė. Čia pilna įvairių tautybių žmonių, ir aš jokių kompleksų neišgyvenau, jokių didesnių sunkumų nepatyriau“, – sako Inga. Anot jaunosios emigrantės, nežinia, kaip bus ateity, galbūt keliai parves į Lietuvą, tačiau bent artimiausius penketą metų čia ji ketina tik svečiuotis.

Užsienis vilioja galimybėmis ir bendravimo kultūra

Ringailė į emigraciją visada žiūrėjo skeptiškai. Ir dabar, įsikūrusi Londone, nenori būti vadinama emigrante, gal todėl, kad neketina čia likti visam laikui. „Dveji treji metai – baigsiu studijas ir grįšiu. Atvažiavau į Londoną dėl to, kad tuo metu tiesiog neturėjau tinkamos alternatyvos: specialybė, kurią studijuoju, Lietuvoje atsirado tik visiškai neseniai, studijų, ypač tokių kaip čia, specialistų ir pan. prieš porą metų nebuvo. Mano manymu, vienintelis gyvenimo užsienyje privalumas yra kiekybė ir galimybė gauti tai, ko reikia. Pvz., studijos arba darbas. Tarkim, aš šiuo metu dirbu dizainere didelėj kompanijoj, mano kolegos – tikri profesionalai su daugiau nei 6-7 metų darbo patirtimi. Lietuvoje tokios kompanijos dar labai jaunos arba tarptautinės, – pasakoja Ringailė. – Dar man labai patinka tai, kad čia įprasta pasisveikinti, atsisveikinti, padėkoti, atsiprašyti, apskritai žmonės nuolat vartoja įvairius mandagumo žodelius, yra geranoriškesni ir pagarbesni vieni kitiems. Tai turbūt nėra kažkas tokio, dėl ko verta emigruoti, visgi bendravimo skirtumai labai pasijaučia trumpam grįžus.“

Didžiausias iššūkis – anglų kalba

Anot Ringailės, visi akcentuoja kultūrinius skirtumus, bet prie jų prisitaikyti nesunku – Europa nėra tokia skirtinga, be to, visi čia atvažiavę šiaip ar taip supanašėja. „Didžiausias iššūkis atvykėliams vis dėlto yra anglų kalba: norint sutvarkyti bet kokį reikalą – gauti draudimą, atsidaryti banko sąskaitą, išsinuomoti būstą, užsiregistruoti poliklinikoje ir pan., iš pradžių tenka skambinti telefonu, padiktuoti daug savo duomenų, vadinasi, reikia žinoti įvairius terminus ir pan. Aišku, dabar pilna įvairių lietuviškų įstaigų, teikiančių tarpininkavimo tvarkant dokumentus, darbinantis ir panašias paslaugas, bet tuomet atsiranda priklausomybės, nesavarankiškumo ir pan. jausmas, apie kurį pasakoja dauguma nusivylusių emigrantų. Pastebėjau, kad mokantys anglų kalbą dažniausiai yra patenkinti gyvenimu, nemokantys – ne, nors galbūt tai tik sutapimas“, – dalijasi įspūdžiais Ringailė.

Grįžtančių į tėvynę bus daugiau

Oficialiais duomenimis, šiais metais į tėvynę jau sugrįžo 9 proc. emigrantų. Būtų gerai, jog valdžios vyrai, prabilę apie reemigracijos skatinimą, imtųsi ir konkretesnių veiksmų, kad svečiose šalyse pagyvenęs, išsilavinimą bei darbo patirties įgijęs jaunimas (ir ne tik jis) grįžtų ir pasiliktų Lietuvoje. „Kiek žinau, dauguma mano buvusių licėjaus bendraklasių po studijų ir kelerių metų gyvenimo užsienyje grįžo ir dirba Lietuvoje. Užtat aš to net nevadinu emigracija, tai panašiau į komandiruotę – išvažiuoji, įgyji žinių, patirties, grįžti, galbūt vėl išvažiuoji, bet vis vien anksčiau ar vėliau grįžti. Juokinga istorija: Londone susipažinau su lietuviu finansininku, jam 24 metai, iš kurių 19 gyvena Didžiojoje Britanijoje, angliškai kalba kur kas geriau nei lietuviškai. Prieš porą mėnesių jis pranešė, kad kraustosi, tiksliau, anot jo – grįžta – gyventi į Lietuvą, nes laiko save lietuviu. Tad yra ir tokių emigrantų istorijų, – optimistiškai baigia pokalbį Ringailė, švenčių proga linkėdama visiems daugiau sveikintis. – Sveikintis smagu: gali netikėtai susipažinti su kaimynais, gretimo namo gyventojais, bendraminčiais baseine, apsipirkinėjimo kolegomis, apsaugos darbuotojais ar tiesiog su prasilenkiančiais n-ąjį kartą pakeliui į darbą. Ir dar linkiu vilkėti daugiau spalvotų drabužių – jie padeda sukurti gerą nuotaiką.“
Būtent geros nuotaikos ir dvasios stiprybės norisi palinkėti visiems – ir išvykusiems svetur, ir pasilikusiems gyventi čia. Tegu tikėjimas, jog galbūt jau visai greitai Lietuvos tuštėjimo metas baigsis, mūsų neapleidžia nei per šventes, nei po jų.

Alma Jurgelevičienė

 



<- Grįžti į atgal