Karti patirtis Švietimo skyriuje

Švietimo skyrius su spaudos atstovais nekalba. Dar daugiau, išsitraukus diktofoną, Švietimo skyriaus vedėja Ramunė Veronika Sadauskienė priminė savo teises į privatumą.

Kad ir kaip būtų keista, rugpjūčio 18 dieną vykusiame Socialinių reikalų komiteto posėdyje, kuriame kaip žurnalistas dalyvavau ir aš, prieš prabildama daugeliui žmonių, ne tik komitetui, aktualiais klausimais, minėto skyriaus vedėja nepasivargino pasiteirauti, ar mano diktofonas išjungtas, ar ne.

Apie tai, kaip Švietimo skyriuje buvau suklaidintas

Šią savaitę klausimų daugiau negu atsakymų. Štai dar vienas: ką gi veikia mūsų savivaldybės Švietimo skyriaus darbuotojos? Pavadinimas lyg ir sufleruoja teisingą atsakymą, tačiau vos kelis kartus ten apsilankęs, likau nemaloniai nustebintas šio skyriaus vedėjos Ramunės Veronikos Sadauskienės ir vyriausiosios specialistės Janinos Kielienės: pirmosios – dėl pasirinkto bendravimo tono, antros – dėl kompetencijos stokos. Tačiau apie viską nuo pradžių.
2010-aisiais, sunkiu spaudai laikmečiu, netekau darbo viename didžiausių šalies dienraščių. Tuomet palikau Vilnių ir su visa šeima išvažiavau į kaimelį Kauno rajone – į uošviją, kur gyvenimas gal ir nuobodesnis, tačiau pragyvenimas žymiai pigesnis nei sostinėje. Šį pavasarį, galvodamas apie savo penkiamečių dvynių ateitį, žmonai pasiūliau kraustytis į Elektrėnus, kuriuose vaikai, sakiau, gaus žymiai geresnį išsilavinimą negu kaimo mokykloje. Gegužės pradžioje išsinuomojome butą Šviesos gatvėje.
Nepraėjus nė savaitei nuo įkurtuvių, nieko blogo nenujausdamas nužingsniavau į Švietimo skyrių, idant savo mergaites užrašyčiau į priešmokyklinę grupę. Namie užpildžiau gautas prašymo formas, grafoje, kurioje reikalaujama nurodyti pageidaujamą ugdymo įstaigą, įrašiau arčiausiai mūsų esantį darželį „Drugelis“. Tuo atveju, jeigu vietos „Drugelyje“ nebūtų, kaip alternatyvą pasirinkau „Žiogelį“. Mažiausiai norėjosi į „Pasaką“. Abu prašymus atidaviau vyriausiajai specialistei Janinai Kielienei.
Kadangi mūsų deklaruota gyvenamoji vieta Kauno rajone, specialistės pasiteiravau, ar dėl to nekils kokių nors nenumatytų rūpesčių. J. Kielienė atsakė, kad šiuo atveju pirmumo teisę į formuojamas grupes turės Elektrėnų savivaldybėje deklaruoti vaikai. Tuomet jos dar paklausiau, ar gali atsitikti taip, kad mano dukros apskritai liks be vietos. Specialistė patikino, kad mano mergaitės vietą darželyje tikrai gaus, nes priešmokyklinis ugdymas pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius įstatymus yra privalomas. Deja, specialistės neprofesionalumas mane suklaidino ir drauge nepagrįstai nuramino. Dalį kaltės prisiimu ir pats, nes jeigu būčiau parodęs šiek tiek daugiau iniciatyvos ir pasidomėjęs individualiai, būčiau sužinojęs, kad priešmokyklinis ugdymas Lietuvoje šiuo metu vis dėlto neprivalomas. Štai birželio mėnesį Švietimo ir mokslo ministerijos tinklalapyje pasirodžiusi informacija: „Atsižvelgdama į tai, kad 22 savivaldybės nesugebės pasiruošti privalomam priešmokykliniam ugdymui ir įrengti daugiau kaip 110 naujų priešmokyklinių ugdymo grupių iki 2015 metų rugsėjo mėnesio, Švietimo ir mokslo ministerija pasiūlė privalomo priešmokyklinio ugdymo įteisinimą nukelti į kitų mokslo metų pradžią“. Faktas kaip blynas. Aš tik svarstau, kiek dar tėvelių J. Kielienė suklaidino. Klausimas, aišku, retorinis.

Apie tai, kaip Švietimo skyriuje viltį dalino

Taigi, kaip ir minėjau, po to, kai gegužės pradžioje atidaviau prašymus vyriausiajai Švietimo skyriaus specialistei, buvau užtikrintas ir ramus dėl savo dukrų ateities. Nerimauti pradėjau rugpjūčio pradžioje – iki mokslo pradžios belikus kiek mažiau nei mėnesiui, aš vis dar nežinojau, kokią ugdymo įstaigą lankys mano vaikai. Nors man buvo pažadėta, kad apie tai būsiu informuotas telefonu, skambučio nesulaukiau tris mėnesius. Tad daugiau nelaukdamas pasibeldžiau į Švietimo skyriaus vedėjos R. V. Sadauskienės kabineto duris. Tai, ką išgirdau, mane mažų mažiausiai apstulbino – vietų nėra nei „Drugelyje“, nei „Žiogelyje“. Galvoje lyg kadras iš siaubo filmo šmėkštelėjo ateities perspektyva.
Problema ne tai, kad mano vaikai nepateks į ugdymo įstaigą (jie ir taip, būdami vos penkerių, jau gana laisvai skaito, rašo ir atlieka aritmetinius veiksmus su dviženkliais skaičiais), didžiausia problema tai, kad vienas nesugebėsiu ilgai išlaikyti keturių asmenų šeimą, o žmona, neturėdama kur palikti mūsų vaikų, dirbti irgi negalės. Tuomet už ką gyventi ir valgyti, jei vien už nuomojamą dviejų kambarių butą vasarą mokame apie 150 eurų? Šias juodas mintis vedėja nutraukė pasakydama, kad vis dėlto mūsų vaikus užrašė į „Pasaką“. „Ateikite rugpjūčio septynioliktą, tuomet viskas bus aišku, – iš atminties cituoju ją, – o šiandien aš jums suteikiu viltį“. Po tokių žodžių gerbiamai skyriaus vedėjai taip ir knieti atsikirsti, kad jeigu kas gyvenime man ir teikia viltį, tai tikrai ne ji, todėl nereikia vaidinti visagalio Dievo, nuo kurio malonės būčiau priklausomas aš ar kas nors kitas. Suprantu, kad sėdėti Švietimo skyriaus vedėjos kėdėje nėra taip lengva, kad per dieną ateina daug žmonių ir visiems ko nors reikia, tačiau pirmiausia siūlyčiau keisti kalbėjimo toną. O visų antra – bendrauti su žiniasklaida, kuri bent šiek tiek nušviestų sutrikusius, sunerimusius tėvelius.
Deja, su manimi kaip su žurnalistu R. V. Sadauskienė kalbėti nepanoro. Vietoje to liepė raštu suformuluoti klausimus, į kuriuos bandytų atsakyti nebent po rugpjūčio 26 dieną įvyksiančio savivaldybės tarybos posėdžio. Tačiau šiek tiek užbėgau įvykiams už akių.

Apie tai, kaip Švietimo skyrius reiškė nepasitenkinimą dėl mero

Taigi, išaušo lemtingoji rugpjūčio septynioliktoji – „vilties“ ir lemiamo mano žygio į Švietimo skyrių diena. Užsukau antrą valandą dienos, tačiau vedėjos nebuvo. Apie ketvirtą valandą užsukau darkart – pasibeldęs ir atidaręs duris išvydau ir vedėją, ir jau minėtą vyriausiąją specialistę. Lyg tyčia lauktų...
Nespėjau nė prisėsti, kai R. V. Sadauskienės buvau užsipultas – ko čia atėjau, jei ir taip bendrauju su meru, todėl neva jau žinau, kad vietas savo dukroms tikrai gavau „Pasakoje“. Negana to, ji man pasiūlė verčiau ir toliau bendrauti su meru nei vaikščioti į Švietimo skyrių. Gerbiama vedėja, pasikartosiu dar kartą ramindamas – su meru nebendrauju nei gyvai, nei telefonu, nei dar kokiais būdais. Antra vertus, Jums mažiausiai turėtų rūpėti, su kuo aš bendrauju, lygiai kaip man nerūpi, su kuo asmeniniame savo gyvenime bendraujate Jūs.
Tiesa, merą pamačiau ir išgirdau jau kitą dieną – Socialinių reikalų komiteto posėdyje, kuriame daugiausiai kalbėjo būtent minėtoji R. V. Sadauskienė.
Aš tik trumpai reziumuosiu, kad, pasak Švietimo skyriaus vedėjos, artėjančiais mokslo metais visi Elektrėnų savivaldybėje deklaruoti vaikai pateko į ugdymo įstaigas, kad priešmokyklinis ugdymas, išskyrus mokestį už maistą, yra nemokamas, o priešmokyklinio ugdymo pedagogų etatai finansuojami ne iš tėvų kišenės, bet iš mokinio krepšelio, kad vaikai, lankantys ikimokyklines grupes ugdymo įstaigose, pirmumo teise patenka į toje įstaigoje kasmet formuojamas priešmokyklinio ugdymo grupes. R. V. Sadauskienė taip pat pažadėjo, kad nuo šių metų rugsėjo pirmos dienos vaikų lankomumo kontrolė bus labai griežta, idant ugdymo įstaigos nepiktnaudžiautų ir nebūtų kam nors laikoma laisva vieta.

Aivaras Veiknys



<- Grįžti į atgal