Ar sportas dar tebėra sveikatos šaltinis?

Pastaruoju metu bene daugiausiai dėmesio sulaukianti įstaiga mūsų savivaldybėje yra Sporto mokykla (ESSM).

Tik, deja, tą dėmesį pritraukė ne mokinių sportiniai pasiekimai, o vidiniai darbuotojų ir direktoriaus nesutarimai, besitęsiantys jau ne vieną mėnesį, „išreklamuoti“ vietinėje ir nacionalinėje spaudoje ir galiausiai pasiekę teismų slenkstį. Tai gal ir ne pati maloniausia dingstis susitikti pokalbiui su ESSM direktoriumi Valdu Škadausku, bet visgi gera proga pakalbėti apie viską – ir skandalus, ir SPORTĄ.

Šviečia gyventojus

Regis, to paties minėto konflikto gijos pasiekė ir mūsų redakciją, mat gavome elektroninį laišką apie buvusios ESSM darbuotojos bylinėjimąsi teisme su ESSM. Rašiusi moteris užsiminė, jog kreipimąsi „persiunčia“ (vadinasi, tikrasis laiško autorius yra kažkas kitas?) dėl to, kad „Elektrėnų gyventojai žinotų, kokie dalykai vyksta savivaldybės visuomenėje“. Atsiųstame rašte teigiama, kad ESSM vadovas, užuot padėjęs treneriams ir sportininkams įsigyti tinkamą inventorių, sportinę aprangą, apmokėjęs sportininkams stovyklas ar siuntęs trenerius kelti savo kvalifikacijos, „užsiima teismais su savo darbuotojais ir leidžia mokesčių mokėtojų pinigus“.

Viena versija...

Laiške dėstoma, jog V. Škadauskas fiktyviai inicijavo struktūrinius sporto mokyklos pertvarkymus tam, kad galėtų iš pareigų atleisti jam neįtinkančią darbuotoją. Teismas esą pripažino, kad atleidimas neteisėtas, tačiau ESSM direktorius šį teismo sprendimą apskundė. Taip pat rašoma, jog teismo posėdžio metu susidarė įspūdis, „kad direktorius į šias pareigas, kurios vertos bedarbio išmokos, ieško mažiausiai Harvardo ar Oxvardo universitetą baigusio specialisto“. Esą „paties direktoriaus ir jo pavaduotojų išsilavinimas yra žemesnis už atleistos darbuotojos“ ir netgi po struktūrinių pakeitimų, atsiradus pareigybei „pavaduotoja ugdymui“, kandidatui į šią pareigybę nebuvo keliamas reikalavimas turėti aukštąjį pedagoginį išsilavinimą. Taip pat rašoma, kad nesutarimai su kita darbuotoja buvo sprendžiami darbo ginčų komisijoje. Tuomet pralaimėjęs direktorius pasisamdė vieną brangiausių advokatų kontorų, kuriai moka ESSM, ir ruošiasi su minėta darbuotoja teistis teisme.

...ir kita versija

Štai tokia „Santa Barbaros“ verta istorija vyksta „savivaldybės visuomenėje“ ir tai – tik viena jos serija. Kitą pateikia V. Škadauskas kartu su savo advokatais. Jų rašte ne kartą pabrėžiama, kad teisminiai ginčai vyksta ne tarp darbuotojų ir ESSM direktoriaus asmeniškai, o tarp darbuotojų ir darbdavio, t. y. Sporto mokyklos. Taigi Sporto mokykla, kaip darbo ginčo šalis, pagrįstai susimoka už advokatų, kurie, beje, „pasirinkti teisės aktų nustatyta tvarka ir nėra brangiausi Lietuvoje“, teisines paslaugas. Taip pat dėstoma, kad teismo sprendimas dėl darbuotojos atleidimo yra apskųstas aukštesniam teismui, taigi nėra įsiteisėjęs, kaip ir galutinis sprendimas dėl kitos darbuotojos drausminės nuobaudos. Mat darbo ginčų komisija pripažino, kad darbo drausmės pažeidimas padarytas, tačiau skirta drausminė nuobauda per griežta. Šis sprendimas taip pat apskųstas teismui ir neįsiteisėjęs.

Išaiškins teismas

Taigi, suma summarum, atmetus visas teisinės kalbos vingrybes išvada lieka beveik tokia pat, kokia buvo suformuluota redakciją pasiekusiame laiške – Sporto mokykla (ne V. Škadauskas) teisiasi teismuose su savo darbuotojais iš mokesčių mokėtojų pinigų (kas yra teisėta). Tuo tarpu nesutarimų priežastis, pagrįstumą, abiejų pusių kaltumą ar nekaltumą tegul tas pats teismas ir aiškinasi, o savivaldybės valdžia, esant reikalui, lai padaro atitinkamas išvadas. Beje, teisingumo dėlei paminėsime, kad nesuteikėme V. Škadauskui progos išsakyti savo nuomonę apie teiginius dėl jo ir jo vadovaujamos įstaigos darbuotojų išsilavinimo (nes gauti vėliau). Tikėtina, jog „kitos pusės“ pozicija šiuo klausimu bus pateikta kitame numeryje.
Apskritai ši istorija V. Škadauskui, regis, ne juokais įsipykusi, daug kalbėti ta tema jis nenori ir, ko gero, elgiasi išmintingai – dabar visus taškus ant „i“ sudės teismas. Tiesa, pašnekovas, švelniai tariant, nesidžiaugia, kad jam tenka atremti „anoniminius kaltinimus“, nes minėtame el. laiške nurodytas vardas ir pavardė, jo manymu, išgalvoti – o juk anonimas gali kalbėti, ką nori, ir nelikti už tai atsakingas.

Viskas priklauso nuo lėšų, o ne nuo darbuotojų?

Visgi pokalbis pagaliau pakrypsta tema, kuria lyg ir dera kalbėtis su Sporto mokyklos vadovu, t. y. apie sportą. Tiesa, ir čia neapsieita be skundų skundelių – tiek redakcija, tiek savivaldybės valdžia prieš kurį laiką gavo laišką, kuriame keliamas plaukimo mokymo lygio klausimas. Esą ESSM direktoriaus pavaduotoja, kartu dirbdama ir plaukimo trenere, nesugeba deramai paruošti plaukikų, tad vienas iš keleto visoje Lietuvoje turimų 50-ies metrų baseinas tinkamai neišnaudojamas. Oficiali Sporto mokyklos pozicija tokia – minima darbuotoja dirba direktoriaus pavaduotoja ir turi nepilną leidžiamą plaukimo trenerės krūvį (tokią galimybę dirbti numato LR darbo kodeksas). Darbuotojos kuruojamos grupės meistriškumo lygis atitinka reikalavimus, o bendras plaukimo mokymo lygis savivaldybėje galėtų kilti sudarant daugiau pradinio rengimo grupių, bet tai susiję su papildomomis išlaidomis. Tiesa, mokykloje dirba dar vienas plaukimo treneris.

Konkurencija – tik sporte

Dar viena opi tema, susijusi su Sporto mokykla ir VšĮ Elektrėnų sporto, turizmo ir pramogų centru, – konkurencija tarp šių dviejų įstaigų. Pagal pirminį planą Sporto mokykla užsiima papildomu ugdymu, o Sporto centras labiau orientuotas į sportinių bazių administravimą. O turizmas, panašu, kuo toliau, tuo labiau lieka tik žodžiu įstaigos pavadinime, o ne veiklos pobūdžio įvardijimu. Aišku, gali būti, kad klystame, galbūt kam nors pasirodys, kad turizmas Elektrėnuose klesti...
Gali būti, kad klystame ir dėl konkurencijos, nes V. Škadauskas tikina, jog ji yra tik sporto ringe, o asmeninis bendravimas, bendrų renginių organizavimas nuo to nenukenčia.
Taigi, logiškai mąstant, jei jau gražiai sutariama, tai ir metinius sporto apdovanojimus būtų galima rengti bendrus...
Visgi šių įstaigų draugystė valdžios atstovų neįtikina – rimtai svarstoma galimybė jas sujungti. Tai pačiai valdžiai šiandien neišvengiamai kyla klausimas, ar apskritai reikėjo 2003-iaisiais tuometinį Elektrėnų sporto centrą (vad. V. Škadauskas) reorganizuoti į tas dvi atskiras įstaigas.
Turbūt reikėjo...

Elektrėnai – vis dar ledo ritulio sostinė

Kad jau kalbėti, tai kalbėti apie viską – bandome su ESSM vadovu aptarti ir „Jo Didenybės“ ledo ritulio temą. Domimės, ar Elektrėnų, kaip ledo ritulio sostinės, nenukarūnavo tikroji sostinė su savo visus metus veikiančiomis ledo arenomis. V. Škadauskas patikslina, kad tokių visus metus veikiančių ledo arenų yra ir Klaipėdoje, ir Kaune, ir netgi Šiauliuose, tačiau ledo ritulio rinktinės pagrindą vis tik sudaro būtent Elektrėnų ledo ritulininkai, neturintys visus metus veikiančios ledo arenos, ir netgi Vilniuje ledo ritulininkus treniruoja elektrėniečiai. Be to, panašu, kad greitai Elektrėnuose įsikurs ir Dariaus Kasparaičio vardo ledo ritulio mokykla, taigi ši sporto šaka iš Elektrėnų niekur nesitraukia, priešingai – dar labiau įsitvirtina.

Svarbu tradicijos

Akivaizdu, kad Elektrėnuose vienoms sporto šakoms skiriamas kur kas didesnis dėmesys nei kitoms. V. Škadauskas sako, kad tokią situaciją diktuoja turimos sportinės bazės ir istoriškai susiklosčiusios aplinkybės. Galiausiai Sporto mokyklos veiklos pobūdis nebuvo nukabintas iš dangaus – daug kas perimta iš Trakų rajono, kuriam anksčiau priklausė Elektrėnai.
Pašnekovas mano, kad jo vadovaujamoje mokykloje yra pakankamas sporto šakų pasirinkimas ir išradinėti dviračio nereikia. Jei visoje Lietuvoje pirma, antra ir trečia vieta pagal populiarumą priklauso vienintelei sporto šakai – krepšiniui, tai nereiškia, kad ir Elektrėnuose turi būti taip pat. Juolab kad turime senas rankinio, ledo ritulio, dziudo tradicijas, tad reikia jas ir toliau puoselėti.

Sportininkai patys gali spręsti

Aišku, kuriantis tuometiniam Elektrėnų sporto centrui prieš penkiolika metų idėjas buvo galima skolintis iš Trakų, tačiau gal šiandien kokią nors sporto strategiją reikėtų turėti ir Elektrėnų savivaldybei? V. Škadauskas abejoja tokia būtinybe ir kelia klausimą, ar tokia „iš viršaus“ nuleista strategija būtų veiksminga. Jo nuomone, visi sprendimai pirmiausia turi būti diskutuojami sporto bendruomenėje.
Žodžiu, ESSM direktorius nepasigenda didesnio valdžios kuravimo sporto įstaigų atžvilgiu. Tiek jis pats, tiek kolega Kęstas Vitkauskas (VšĮ Sporto, turizmo ir pramogų centro direktorius) yra iš sporto pasaulio, taigi, reikia manyti, nusimano sporto reikaluose.
Priminsime, kad šiuo metu mūsų savivaldybėje sporto reikalus (kartu su visais kitais reikalais) kuruoja Bendrasis skyrius. Didžiųjų miestų savivaldybėse būna net atskiras Sporto skyrius (pvz., Kaune) arba jis šliejamas prie švietimo ir kultūros (pvz., Vilniuje). Aišku, Elektrėnams turėti atskirą Sporto skyrių nėra reikalo, tačiau apie gilias Elektrėnų sporto tradicijas ir stiprias sportines bazes kalba ne tik V. Škadauskas, bet ir neretas valdžios atstovas. Tai visgi sportui gal reikėtų kiek daugiau dėmesio? Nors ką čia sportas, pas mus juk ir kultūra – tik bendrieji reikalai...

Vėl vienysis?

Sporto tema pakalbintas administracijos direktoriaus pavaduotojas Jonas Grybauskas pasakė šiame straipsnyje dar nenuskambėjusią mintį – svarbiausia yra vaikų užimtumas. Galbūt todėl mūsų valdžia, neseniai domėjusis, kaip su savo sporto įstaigomis tvarkosi Alytaus, Birštono savivaldybės, planuoja ESSM ir VšĮ Sporto, turizmo ir pramogų centrą vėl sujungti. Anot J. Grybausko, kai sportinių reikalų koordinavimas bus vienose rankose, turėtų mažėti ir moksleivių bei jų tėvų nepasitenkinimas dėl nevienodo valandų kiekio treniruotėms ir pan. dalykų. Tik įdomu, kieno bus tos koordinuojančios rankos...
Taigi, nepamirškite, sportas – tai sveikata!

Giedrė Pūrienė



<- Grįžti į atgal