Kokia bus Trijų Karalių dovana 95-erių metų jubiliejų pasitinkančiai senolei Zofijai?

Sakoma, kaip sutiksi pirmąją Naujųjų Metų dieną, tokie bus visi metai. Aš tokia laiminga, kad aplankiau Zofiją Seiliūnaitę-Neimontienę – vyriausią Abromiškių gyventoją, kuri sausio 6 dieną švęs 95-erių metų jubiliejų. Būtų didžiulė dovana man, jei visus metus galėčiau aplankyti visus savivaldybės senolius.

Kokia bus Trijų Karalių dovana 95-erių metų jubiliejų pasitinkančiai senolei Zofijai?

Sakoma, kaip sutiksi pirmąją Naujųjų Metų dieną, tokie bus visi metai. Aš tokia laiminga, kad aplankiau Zofiją Seiliūnaitę-Neimontienę – vyriausią Abromiškių gyventoją, kuri sausio 6 dieną švęs 95-erių metų jubiliejų. Būtų didžiulė dovana man, jei visus metus galėčiau aplankyti visus savivaldybės senolius.

„Jei niekam bloga nesi padaręs, tai ir tau niekas nepadarys“

Pas močiutę važiavau mišku. Nepažįstamas kelias, tad vietovės kėlė šiokią tokią baimę. Bet prie savo namelio, kuriam jau devyniasdešimt treji metai, pasitikusi mane besišypsanti senolė nuramino ir pakvietė į šiltus ir jaukius namučius.

Susitinkame pirmąją Naujųjų metų dieną. Tai kaip sutikote Naujuosius?

Pas dukrą Vilniuje, ji viena gyvena, tai buvau su kita dukra ir žentu. Fejerverkus mačiau.

Ar neišgąsdino, juk Vilniuje jų labai daug šaudo?

Ne, ir pernai mačiau. Tai jau pripratau.

Papasakokite, kur gimėte, dirbote. Kas tokį gražų vardą išrinko?

Gimiau Girnakalių kaime, ten tik du metus gyvenau. Gimiau vakare, mama buvo Vievyje bažnyčioje, grįžo ir pagimdė namuose. Vardą gal bobutė išrinko, mama Marijona, tėvas Adomas, bobutė Ieva buvo. Tetos dukra buvo Zofija, gal dėl to ir mane pavadino... Atsikėlėme čia, tėvas gavo žemės, ir gyvenu iki dabar. Turiu keturis vaikus, devynis anūkus ir devynis proanūkius. Vyro neturiu, jau trylika metų, kai palaidojau. Dirbau fermoje melžėja, šešis metus fermos vedėja. Paskui auginau vaikus, dirbdavau tik retkarčiais, kad nenutrūktų darbo stažas. O kai tarybinis ūkis viską paėmė, tai man viskas susimarnavojo, kai davė pensiją tarybinis ūkis, tai gavau tik 40 litų. Paskui, kai jau nepriklausoma Lietuva atėjo, gavau jau 750 litų.

O su kuo dabar gyvenate, ką veikiate per dieną?

Gyvenu su dukra ir žentu. Per dieną ką aš veiksiu? Pečius pasikūrenu, jeigu jie darbe. Sėdžiu, skaitau knygas, laikraščius. Klausau Marijos radiją, Mišias, rožančių, vainikėlį. Laukiu vakaro, kol jie parvažiuoja. Jei jie naktinėje pamainoje dirba, atsikeliu anksti, atrakinu duris, kad jiems nereikėtų baladotis.

O kokią paskutinę knygą perskaitėte?

Apie Sibirą „Tarp pilkų debesų“ (Rūtos Šepetys, – aut.).

O kaip karą išgyvenote?

Labai sunkiai, buvo labai baisu. Gyvenau su tėvais. Vyras buvo ištremtas su savo tėvais į Sibirą, kai grįžo, čia įsidarbino, susipažinome ir apsivedėme. Šaudė, viską girdėjome, buvo ir partizanai, ir kiti. Naktį bėda, ateina diena – vėl bėda. Valdžiai reikėjo atiduoti dalį savo uždirbtų, užaugintų gėrybių: ir pieno, ir mėsos, ir grūdų, buvo sunku. Mums mažai likdavo. Tarybiniam ūkyje tėvas arklius šėrė, aš fermoje dirbau, ką pasisodindavom, mums trims užtekdavo. Paskui pradėjo jau pinigais mokėti, tai buvo lengviau. Čia netoli buvo tokia mokykla, tai keturias klases baigiau. Iš klasėje buvusių 20-ies vaikų tik du nuėjo į 8-ąją. Knygos buvo labai brangios. Tai dirbau namie, gyvulius auginom.

Dabar namie, pasisodinam bulvių. Žemės dirbamos neturime daug, tik aplink visą mišką. Turbūt vėliau paims valdžia, juk jis duotas, kad prižiūrėtume, kad neišnaikintų. Pavasarį išeinu į lauką, darželį pasisodinu, išsiraviu. Skaitau be akinių, tik kartais užsidedu. Labai laukiu vasaros, tada šilta ilga diena. Žiūriu televizorių, bet tik žinias, kitų laidų nemėgstu.

Tai politika domitės?

Domiuosi, tik kad ta politika ne kokia. Kas bus? Dabar viskas pabrangs, uždirbti žmonėms neleis, už viską reikės mokėti, vaistų kompensuojamų nebebus, reiks pirkti.

O ligos kamuoja?

Dar ir kaip – spaudimas aukštas, mėšlungis sutraukia koją, sąnariai skauda, kraujagyslės, širdis. Be vaistų nebūnu nei vienos dienos. Ačiū Dievui, pavaikštau, jei atsigulčiau, tai kas žiūrės? Juk visi dirba. Atvažiuoja anūkai, vaikai aplankyti, proanūkiai.

Ką valgote?

Dabar košes (juokiasi). Šiandien vaistus gėriau, užkandau duona, tai paspringau. Tai žentas stvėrė mane, ir išgelbėjo. O anksčiau pieną gėriau, varškę, mėsą. Negėriau niekada vandens, nemėgau, tai tik dabar truputį išgeriu.

Turbūt ir audėte?

Mokėjau austi, ir dabar dar yra ant aukšto staklės. Audžiau, žmonėms padėjau. Dabar jau daug metų nebeaudžiu. Mezgiau daug, megztinius, sijoną. Dainuodavom namuose.

O turėjote seserų, brolių?

Aš viena, mažiukai du broliukai pamirė, vienas keturių metų, kitas – tik gimęs, juk nebuvo daktarų, tik po vieną Žasliuose, Kaišiadoryse. O Vievyje nebuvo. Girnakalių kapinėse tėvai palaidoti, mano vyras ir sūnus, o kitoj pusėj vyro tėvas, motina, mano seserys, jų vaikai.

Abromiškėse esu vyriausia, eidavau į ligoninės koplyčią melstis, labai graži, atvažiuoja iš Elektrėnų kunigas. Buvau Kalvarijų, Lentvario bažnyčiose, giminės, kai užsako Mišias, tai irgi nuvažiuoju. Buvau Vievio bažnyčioje. Labiausiai patiko Vilniaus Kalvarijų bažnyčia, stacijos pastatytos, Kristus pastatytas, labai graži bažnyčia. Kalėdoms pakvietė į anūkės vestuves Kaune, bet aš jau negaliu, ten daug žmonių. Anūkas sako, važiuosime prie jūros, tai aš jam sakau – ar neši mane ant nugaros, juk aš nepaeisiu tiek toli.

O su kaimynais bendraujate?

Yra kaimynai du, bet apsitvėrę tvoromis, šunys laksto, tai nėra su kuo pakalbėti. Jei ir pamirtum, niekas ir nesužinotų. Anksčiau taip nebuvo, vieni apie kitus žinojo viską, pagelbėdavo ir pasišaukti buvo lengva.

Ar jus, be jūsų vaikų, aplanko dar kas?

Kai buvo 90, tai buvo atvažiavęs gaisrinės vedėjas ir socialinė darbuotoja, tai įsuko kažką, kad kauktų, jei bus gaisras. Klebonas buvo netyčia užėjęs, paklausė, ar pakviesiu per Velykas. Sakau, dar toli Velykos, bet galiu pakviesti. Aplanko Šareikienė, knygų padovanojo, mėgstu apie gyvenimą skaityti. Vyro giminės ir dabar atvažiuoja ir aplanko, gal aš gera buvau, kad mane lanko?

O kokių bėdų turite?

Dabar bėdos dėl šunų. Pabėgo abu, viena kalytė atsidūrė Kauno ligoninėje, o kito nerandam, prapuolė ir prapuolė. Tai jau trys su biški savaitės. Tai dabar liūdna be šuniukų. Ir kačiukas prapuolė, gal kokia lapė pagavo. Ir dar – užeina toks momentas, kai pamirštu vardus ir pavadinimus.

Labai gražus rankšluostis su Lietuvos himno išaustais žodžiais. Gal pati išaudėte?

Ne, tokia kaimynė, jos tėvas buvo ar šaulys, ar kas, tai atnešė ir padovanojo.

O kur jubiliejų švęsite?

Jubiliejų švęsiu namuose, vaikai atvažiuos. Jie ir suteikia daugiausia džiaugsmo. Neblogai gyvena, visi pamokyti, turi darbus.

Tai kokių dovanų laukiate?

Kam man dabar dovanos (juokiasi), viską turiu – apsirengusi, pavalgiusi. Tik kai vaikai atvažiuoja, tai man linksmiausia.

Aš nebuvau tokia, kad praeičiau pro seną žmogų, jo neužkalbinus, daug kam padėjau ligoj, pusseserė sirgo, ją lankiau, valgyti padarydavau. Mane mama visur vedėsi prie numirusių, kai eidavo giedoti, melstis. Tai kiek aš numirusiųjų esu aplankiusi. Visą laiką namie su skarele, ir dabar su kasomis, kurios jaunystėje buvo labai gražios, tik dabar jas slepiu po skarele.

Kaip reikia gyventi, kad tiek metų sulauktume?

Aš daug dirbau. Nežinau, kodėl Dievas mane tiek palaiko. Man ir kunigas sakė, kad Dievui užsitarnauju, kad tiek ilgai laiko. Per Visus šventus buvau Elektrėnų bažnyčioje, tai kunigas iš klausyklos išėjo ir paklausė, kiek man metų. Man neatsibodo gyventi, visas gyvenimas prabėgo, kaip viena diena. Laikas labai greitai bėga.

Ko palinkėtumėte tiems, kas skaitys apie Jus?

Tik gero ir geriausio. Sakau, jei niekam bloga nesi padaręs, tai ir tau niekas nepadarys.

Atsisveikinant apsikabinome su močiute Zofija – tokia šiluma ir gerumu spinduliuojančia. Palinkėjau sulaukti 100 metų, būti sveikai, nestokoti energijos. Ir kad dar ilgai globotų Dievulis.

Išeidama tarpduryje dar ir dukrą Aldoną sutikau, kuri pasidalino rūpesčiais. Anot jos, būtų gerai, jei kas aplankytų močiutę, kelią žiemą nuvalytų, nes ne kartą greitosios pagalbos mašina negalėjo užkilti į kalniuką, tuomet priešgaisrinę teko kviesti, kad ištemptų greitosios mašiną... Džiugu, kad dabar bent jau namas ir numerį, ir gatvės pavadinimą turi. Gal ir socialiniai darbuotojai galėtų dažniau apsilankyti, gal seniūnas. Bet, visumoje, viskas gerai, močiutė mūsų šaunuolė, dar stipri, atmintį turi gerą.

Išvažiavau jau sutemus, bet buvau rami, nes jau žinojau, kad važiuoju močiutei Zofijai priklausančiu mišku. Juk tiek metų jie globoja močiutę, tai ir svečiams miškas geranoriškas...

Silvija BIELSKIENĖ



<- Grįžti į atgal

Daugiau nuotraukų