Zanavykų krašto žmonės puoselėja ne tik sakralinio meno tradicijas

Daug Lietuvoje gražių nedidelių miestelių, turtingų savo kultūriniu paveldu, tačiau ne kiekviename užgimusios tradicijos išsilaiko daugiau nei dešimtmetį.

Lapkričio viduryje Sintautų kultūros centras pakvietė mus, Reginos Bartkienės vadovaujamą Elektrėnų kamerinį chorą „Salve“, į sakralinės muzikos festivalį „Giesmė 2014“. Pradėjome domėtis Šakių krašto istorija, kokie garsūs žmonės iš ten kilę, ir nustebome, kad vien nedidelis miestelis Sintautai, be „Vikipedijoje“ paminėtų dešimties žymių žmonių, išaugino dvi iškilias asmenybes – poetą, vertėją, teisininką Praną Vaičaitį ir kalbininką Juozą Pikčilingį. Daug dvasingų bei šviesių žmonių šiame krašte gyvena ir šiandien. Sintautų kultūros centras aktyviai bendradarbiauja su VšĮ „Sintautų akademija“ ir kunigu Donatu Rolskiu, todėl gražios krašto tradicijos puoselėjamos iki šiol. Jau tryliktą kartą suorganizuotame sakralinės muzikos festivalyje dalyvavo 11 kolektyvų iš visos Lietuvos: be netoli esančių Kybartų, Kaišiadorių, Prienų, Vilkaviškio ir Kauno chorų bei vokalinių ansamblių, atvyko ir kolektyvai iš gerokai nutolusių kampelių – Plungės, Šilutės ir Naujosios Akmenės. Tačiau labiausiai visus nustebino profesionalių solisčių vokalinis ansamblis „In mezzo“. Atgijo balti Sintautų Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios pilioriai, pakilo į dangų Dievo garbinimo giesmių sąskambiai ir nušvito bažnyčios vitražuose pavaizduotas Kryžiaus kelias. Tokiomis akimirkomis Dieviškos galios pakylėta siela ištrūksta iš savo kūno buveinės ir po kurio laiko išsivaliusi grįžta, kad naujai „gimęs“ žmogus gerumo įkvėptas tęstų savo žemišką kelionę.
Pasigrožėję Sintautų kultūros centro aikštę puošiančiu spalvotu muzikiniu fontanu, šalia kurio į dangų stiebiasi bronziniai Sintautų herbe pavaizduoti dobilų lapeliai, ir skulptoriaus Juozo Šlivinsko 2013 m. atidengtu solidžiu paminklu Pranui Vaičaičiui, patraukėme į menininkų-žiogų susibūrimo vietą – Zyplių dvarą. Kodėl žiogų? Pasak Zyplių dvaro muziejininkės Rimos Bakienės, remontuodami dvarą darbininkai atkasė mažytį plastmasinį žiogą. Manoma, kad tai buvo paskutinių dvarą valdžiusių dvarininkų Potockių vaikų žaislas. Kaip tik tuo metu į jau sutvarkytose arklidėse vykusį plenerą buvo susirinkę menininkai, kurie ir paleido į gyvenimą sparnuotą frazę – menininkai dirba kaip žiogai. Ji labai greitai prigijo. Todėl dabar Zyplių dvare tarp daugybės nuostabių menininkų darbų įsikūrę ir daug originalių žiogų žiogelių – ir medinių, ir kaltų iš metalo... Kartu su žiogais ir įvairiais tautodailininkų darbais šiuo metu dvarą puošia Vytauto Kalinausko tapybos darbų bei Danutės Saukaitienės šiaudinių skulptūrų parodos. Kupini gražių įspūdžių išėjome į dvaro kiemą ir netikėtai susitikome šių valdų šeimininką – Lukšių miestelio seniūną, skulptorių, tautodailininką Vidą Cikaną. Tik šio rūpestingo žmogaus dėka visiškai apleistas ir dilgėlėmis apaugęs sunykęs dvaras 2002 m. pradėjo savo naują gyvenimą ir dabar yra žinomas kiekvienam Lietuvos kultūra besidominčiam žmogui. Dvare nuolat vyksta spektakliai, koncertai, plenerai, stovyklos. V. Cikana apsidžiaugė, jog sulaukė svečių iš Elektrėnų, paprašė, kad perduotume linkėjimus jo bičiuliui, mūsų savivaldybės merui Kęstučiui Vaitukaičiui, ir atsisveikinimui kartu su mumis užtraukė dainą „Mūsų dienos – kaip šventė“.
Geros emocijos dar nespėjo išsisklaidyti, o mus jau pasitiko netoli Šakių esančiame Prūselių kaime įsikūrusios Ritinių bendruomenės Sūrio namų šeimininkė Elena Kavaliauskienė. Kartu su bičiule Janina Ilgūnaitiene ji daugiau nei dešimtmetį organizuoja Sūrio šventes, o nuo 2012 metų – ir Sūrio namų edukacines programas „Kaimiško sūrio gimimas“. Su darbščiomis šeimininkėmis ir mes nesnaudėme. Per valandą ne tik sužinojome visas zanavykų sūrio gamybos paslaptis, bet spėjome ir gardų varškės sūrį paslėgti, ir sviesto sumušti, ir viktorinoje sudalyvauti, ir pasaką suvaidinti. Greitai ištirpo burnoje kvapnus kaimiškas sūris... Tačiau darbščių ir svetingų zanavykų krašto žmonių šypsenos, jų nuoširdumas ir geri žodžiai ilgam pasiliko kiekvieno iš mūsų širdyje, o mes savo ruožtu labai dėkojame Elektrėnų kultūros centro direktoriui Remigijui Suslavičiui ir meno vadovei Nijolei Skorubskienei už padovanotą įsimintiną dieną.

Choristė Beatričė Jaroševičienė



<- Grįžti į atgal

Daugiau nuotraukų