Talentas iš prigimties – gal genai, o gal tai didžiausia meilė grožiui!

„Elektrėnų žinių“ viešnia – semeliškietė Jurgita JANKAUSKAITĖ, konkurso „Elektrėnų žiburys 2020“ nominacijos „Metų kultūros šviesulys“ nugalėtoja. Jurgita – auksinių rankų tautodailininkė, surengusi ne vieną savo darbų parodą Trakuose, Semeliškėse, dalyvavusi Elektrėnuose surengtoje Vilniaus regiono konkursinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“ ir apdovanota Elektrėnų sav. mero Kęstučio Vaitukaičio padėka už tautodailės tradicijų tęstinumą, puoselėjimą ir dalyvavimą parodoje.

Jurgita Jankauskaitė, užauginusi sūnų Ernestą ir dukrą Evitą, besidžiaugianti neseniai į pasaulį atėjusiu anūku, rankdarbiais susidomėjo dar vaikystėje. Mokykloje pradėjo nerti servetėles, o pastebėjusi, jog ši veikla ir sekasi, ir patinka, ėmėsi sudėtingesnių darbų – staltiesių, kepurėlių, rankinių, liemenių, skraisčių nėrimo, populiarių riešinių mezgimo, siuvinėjimo. Tačiau ne tik siūlai paklūsta Jurgitai – sekasi ir tradicinių šiaudinių sodų gamyba. Tokie sodai buvo veriami visoje Lietuvoje ir yra svarbi tautos papročių dalis. Semeliškėse ir Trakuose jau surengtos moters rankdarbių parodos, o 2016 m. Jurgita dalyvavo Elektrėnuose rengtoje parodoje „Aukso vainikas“. Gyvenimo būdu tapęs moters hobis užima nemažą dalį laisvo laiko, tačiau tai ir poilsis, ir malonumas, ir pramoga. Jurgita sako retai kada paleidžianti iš rankų adatą, vąšelį, virbalus ir siūlus, be rankdarbių ji dar mėgsta poilsiauti gamtoje bei eksperimentuoti virtuvėje.

Visų pirma, labai džiaugiuosi ir sveikinu, tapus konkurso „Elektrėnų žiburys 2020“ nominacijos „Metų kultūros šviesulys“ nugalėtoja. Kaip jauteisi apie tai sužinojusi?

Labai nustebau, netikėjau, bet tikrai labai malonu. Nors aš kažkaip nelabai pratusi prie tokio dėmesio, pagyrimų. Man geriau tyliai, ramiai dirbti. Bet labai dėkoju tiems, kas mane pastebėjo ir kas mane išrinko.

Iš kur semiesi tiek kantrybės, nes rankdarbiams jos reikia labai daug?

Tokie genai. Kantrybės, kruopštumo, kūrybiškumo pasisėmiau iš močiutės, mamos, krikšto mamos, kurios irgi dievino rankdarbius. Visos jos apdovanotos neeiliniu talentu siūlus paversti ne tik praktiškais darbeliais – kojinėmis, megztukais, bet ir tikrais meno kūriniais.

Pereikime prie siuvinėjimo kryželiu – praeityje laikytu turto ir valdžios simboliu, aristokratų užsiėmimu. Į Europą siuvinėjimas atkeliavo Romos imperijos laikais kartu su prabangiomis Vidurinės Azijos medžiagomis, papuoštomis įvairiaspalviais ir įmantriais siuvinėtais raštais. Rankomis siuvinėti rankdarbiai nepraranda savo iškilmingumo ir šiandien. Siuvinėjimas – savotiškas tapymas siūlo gija. Iš arti, tai – kryželių kratinys, iš toli – vaizdas, prabylantis į mus, nutapytas mūsų pačių rankomis.

O kada tu pradėjai siuvinėti?

Siuvinėju gal nuo 2009 metų. Pabandžiusi ir „užsikabinau“ ilgam. Tai tikrai itin daug kruopštumo ir kantrybės reikalaujanti veikla. Pradėjau mažu paveikslėliu iš vienos spalvos siūlų, greitai perėjau prie sudėtingesnių ir didesnių paveikslėlių. Dabar lengvai išsiuvinėju didelius paveikslus ir netgi nuotraukas.

2014 m. interviu „Elektrėnų žiniose“ minėjai, kad savo šešerių metų dukrytei Evitai dar neduodi adatos, bet ateityje tikrai skatinsi ją imtis šio meno. Ar išsipildė lūkesčiai po septynerių metų? Ar tavo dukrytė „užsikrėtė“ siuvinėjimu?

Evita kol kas dar nesiuvinėja, ji dabar pradėjo klijuoti paveikslą iš deimantų.

Paveikslas su deimantais? Kaip įdomu!

Taip, palyginus su ja – aš paprastesnė. (Juokiasi)

O sūnus Ernestas ar turi ką nors bendro su menu?

Ne. Ernestas tik grožisi mano darbais.

Ką labiausiai mėgsti siuvinėti?

Galiu siuvinėti bet ką – ir peizažus iš nuotraukų, ir natiurmortus, ir portretus. Bet artimiausi man turbūt peizažai.

Ar turi mylimiausią kryželiu siuvinėtą paveikslą?

Taip, turiu vieną, kurį siuvinėjau beveik metus. Tai „Mergina ant arklio“.

Nuostabus darbas. Ar seniai jis siuvinėtas? Gal ta mergaitė ant žirgo esi tu? Papasakok plačiau paveikslo istoriją.

Sunku prisiminti, prieš kiek laiko siuvinėtas, gal prieš kokius devynerius metus tai tikrai. Ypatingos istorijos nėra, tiesiog tuo metu norėjosi kažko ypatingo, nei mažo, nei paprasto. ir, žinoma, nelengvo darbo. Viena pažįstama pasiūlė schemutę, ir aš ją priėmiau. Pavadinimas – kaip keliose parodose buvo pristatyta – „Mergina ant arklio“. Nors čia siuvinėtas buvo pagal žymaus tapytojo Briulovo paveikslą ir tikrasis pavadinimas „Raitelė“.

Labai įdomus paveikslas „Mergina su auskaru“, pagautas merginos žvilgsnis, veido išraiška.

Paveikslas „Mergina su perlo auskaru“ siuvinėtas kryželiu ir iki šiolei vis stebiuosi – siūlai, adata, medžiaga ir žmogaus ranka, argi ne fantastika! (Juokiasi)

Ar daug siūlų sunaudoji vienam paveikslui?

Kažkaip niekada nesvėriau, tai net nežinau, čia priklauso nuo paveikslo dydžio, bet galiu pasakyti, kad sunaudoju 60–70 spalvų siūlų, o kartais ir daugiau spalvų, ir po keletą vienetų, o jei dar ir fonas siuvinėjamas, tuomet dar daugiau.

Oho, o mes turime tiek spalvų?

Taip, dedasi po dvi spalvas, vientisumui išgauti naudojami „blendai“ – tai dviejų skirtingų siūlų spalvų mišinys, kai viena siūlo gija yra vienos spalvos, kita – kitos. Ir atspalvių labai daug, tiesiog, kas nesiuvinėja, nelabai mato viso proceso, o tik galutinį rezultatą.

Koks darbas tavęs laukia ateityje?

Siuvinėsiu ateityje šį paveikslą, naudosiu apie 50 spalvų, nors atrodo, tik kokios 10.

Ar lengva ranka parduodi ar dovanoji savo kūrinius? Ar negaila jų?

Su man brangiais paveikslais, į kuriuos įdėta labai daug darbo, nesiskiriu iki šiolei. Su nedideliais – taip, galiu dovanoti be gailesčio.

Ar tau svarbu, kur iškeliauja tavo darbai?

Taip, labai svarbu, į kokius namus papuls mano kūrinys ir kas juo grožėsis. Nesinori, kad būtų nutrenktas į kampą ir kad dulkėtų, tuo labiau, kai įdėta tiek meilės ir kantrybės į darbą.

Kokie tavo darbų matmenys? Koks didžiausias tavo paveikslas?

Paveikslai visokie, didžiausio aukštis 92, plotis 47 cm, tokius ir mėgstu siuvinėti, kad būtų į ką pasižiūrėti. Paveikslų pas mane labai nedaug belikę, nes daug išdovanota.

Pasidalink savo ateities planais.

Ateities planai? Turiu planų. Kažkada svajojau atsidaryti mini galeriją. Jei Dievulis duos sveikatos, manau, kada nors tai įgyvendinsiu.

Gal turi savo moto, šūkį, posakį, kuriuo vadovaujiesi?

Visada vadovaujuosi tuo, kad kas benutiktų, visada yra šviesa tunelio gale.

Ko palinkėtum skaitytojams, savo bičiuliams?

Skaitytojams, bičiuliams šiuo mums tikrai sunkiu metu palinkėsiu stiprios sveikatos, daugiau pozityvo, niekada neprarasti vilties!

Esi labai kukli, bet teks priprasti prie dėmesio, nes tokio ypatingo talento nevalia uždaryti į skrynelę – juo reikia dalytis su aplinkiniais ir taip skleisti gėrį per meną.

Linkiu, kad išsipildytų tavo svajonė, o tavo darbus pamatytų ne tik Lietuvos, bet ir užsienio lankytojai.

Kalbino Silvija BIELSKIENĖ



<- Grįžti į atgal

Daugiau nuotraukų