Semeliškių miestelyje apsigyveno ukrainiečių šeima

Karas Ukrainoje, nuo okupantų sprogmenų griūvantys gyvenamieji namai, darželiai, ligoninės, ištisi miestai ir miesteliai, gimstantys kūdikiai požemiuose, slėptuvėse... Iš tokio pragariško gyvenimo ištrūkusios moterys su vaikais emigruoja į Lietuvą. Elektrėnų savivaldybėje jų apie 300.


Kovo 13-osios vėlų sekmadienio vakarą prie Semeliškių parapijos namų privažiavo autobusiukas, atvežęs aštuonis ukrainiečius, kuriuos nuoširdžiai sutiko ir priėmė Semeliškių parapijos klebonas Gediminas Mieldažis. Įsikūrę parapijos namuose, pailsėję, pirmadienio popietę sutiko su manimi pabendrauti. Atvykau apie ketvirtą, bet, pasirodo, – pietų metas, stalas jau buvo padengtas, tad su malonumu priėmiau pasiūlymą paragauti ukrainietiškų barščių. Bevalgant ir pasišnekučiavome.

Ukrainiečiai atvyko iš pietinės Ukrainos dalies – Dniepropetrovsko srities, Kryvýj Rìh (rus. Kryvoj Rog) miesto, kurį XVII a. įkūrė Zaporožės kazokai. Mieste gyvena apie 620 tūkst. gyventojų. Kartu su Ania atvyko trys jos vaikai – dvi dukros ir sūnus; dvi dukterėčios, kurių viena su pusantrų metų dukryte Kamila; Anios neregys tėtis. Devintas narys – mažylis šuniukas, kuris klausėsi mūsų pokalbio jaukiai įsitaisęs klebono jam dovanotame gulte. Kelionė buvo labai sunki, ypač Anios tėveliui, kuris pirmąkart sėdo į ratelius, nes namuose jis, pasiramsčiuodamas sienomis, nueidavo į virtuvę, kambarį. Iš savo miesto į Lietuvą jie keliavo dvi paras – važiavo traukiniu iki Lvivo, o iš ten „Kautros“ autobusu atvyko į Alytų. Traukinyje žmonių buvo nesuskaičiuojamas skaičius, joms pasisekė, kad pateko į vagoną, skirtą moterims su vaikais ir seneliais. Traukinys vienuolikos vagonų, vagone – mažylių verksmai, kol vieni ruošiasi pailsėti, kiti pradeda verkti... Alytuje prisiregistravo, pernakvojo hostelyje ir atvyko į Semeliškes, mat Parapijos namai buvo užregistruoti Nacionaliniame savanorių pagalbos koordinavimo centre StiprūsKartu.lt, kuris šią šeimą ir nukreipė į mūsų savivaldybę. Iki atvykimo į Lietuvą ukrainietės mažai ką apie mūsų šalį buvo girdėjusios, o Lietuva Aniai – tai pirmoji užsienio šalis. Labai gyrė mūsų šalį, džiaugėsi jos grožiu, žaluma, žmonių gerumu. Net iki ašarų susigraudinusi Ania pasakojo, kokie nuostabūs ir nuoširdūs lietuviai, kurie prie sienos bei išlydėdami iš Alytaus apdovanojo ne tik gausiais maisto daviniais, bet ir higienos, kosmetikos priemonėmis. Labai džiaugėsi Semeliškių klebonu ir jo seserimi, socialinio darbo organizatore Vida Kazlauskiene, kurie apgobė šiluma ir dėmesiu. Pirmadienį jau apsilankė Semeliškių parduotuvėje „Aibė“, džiaugėsi, kad čia viskas labai pigu, lyginant su kainomis Ukrainoje. Mūsų viešnias domino Semeliškių miestelio istorija, miestelio centre stovinti cerkvė, jos funkcionalumas, kalbėjome apie religijas, kurios karo akivaizdoje ne skiria, bet vienija žmones...

Ania nusiteikusi ryžtingai, labai vertina pagalbą, ji nori kuo greičiau pradėti dirbti. Ji – profesionali, universali virėja, šiuo metu ieško darbo, pageidautų dirbti netoli Semeliškių – Elektrėnuose, Vievyje.

Paklausta, kaip įsivaizduoja tolimesnę ateitį, Ania atsakė turinti viltį, kad karas nesitęs amžinai, jie sugrįš į savo namus, žinoma, jei tik jie nebus subombarduoti... Atsisveikinome kaip sesės, tikiuosi – bendrausime, pažadėjau į koncertą nusivežti... Buvo gera žinoti, kad šiuose namuose juos pažadins ne sprogstančių bombų gausmas, o Semeliškių paukštelių čiulbėjimas.

O netrukus ir gandrai sugrįš...

 

Silvija BIELSKIENĖ



<- Grįžti į atgal