Prieš savaitę įvyko tradicinis, neeilinis bėgimas „Aplink Elektrėnų marias“

Jei jau sportas, tai sportas. Prieš savaitę įvyko tradicinis, eilinis bėgimas „Aplink Elektrėnų marias“. Eilinis todėl, kad buvo karšta, kaip visada, ir dar todėl, kad dalyvių buvo labai daug, irgi kaip visada. Būtų dvigubai daugiau, bet karštis išgąsdino. Tačiau tuo pat metu tai buvo toli gražu ne eilinis bėgimas. Jis buvo jubiliejinis. Penkiasdešimtasis. Va čia tai lygis – pergyveno bėgimas išvystytą socializmą, stagnaciją, audringą „dainuojančią revoliuciją“, Atgimimą, laukinio kapitalizmo kūrimą ir civilizuoto sukūrimą. Dabar mes Europos Sąjungos ir NATO nariai (kas galėjo apie tai pagalvoti 1971 metais?), o bėgimo mėgėjai vis suka ratus aplink marias. Geri dalykai išlieka ilgam, kai kurie ir amžinai.

Taigi, ką noriu pasakyti šį kartą? Šį kartą fantazijų bus daugiau, nei įprasta ir visai ne be reikalo. Tiesiog nutylėti apie pirmąjį bėgimą labai jau nesinori, o kažką tokio labai tikslaus būtent apie pirmąjį bėgimą nelabai jau ir sužinosi... Dabar  tų pirmųjų dalyvių ir pradininkų vaikams šešiasdešimt ir daugiau metų, bet mėginkim ką nors išpešti iš atminties gelmių. Tik susitarkim iš anksto: jeigu staiga paaiškės, kad Apžvalgininkas dėsto apie pirmą bėgimą, o iš tikro veiksmas vyko antrame ar, neduok, Dieve, trečiame bėgime, tai mat jį galai, tą Apžvalgininką, ne penkiasdešimtame juk, ir gerai.

1971 metais bėgimas ristele Elektrėnuose nebuvo prestižinė sporto šaka. Keliolika entuziastų rytais ar vakarais pašlepsėdavo miesto gatvėmis ar autostrada į Kauno pusę, praeiviai nusišypsodavo, kiti tik pečiais gūžteldavo – tas cecho viršininkas, tas inžinierius, tas laboratorijai vadovauja... Laksto kiauliarisčia, sako, kad nuo infarkto, tai tegu laksto, niekam netrukdo. Toks rezervuotas požiūris. O ypač fanatiški bėgiotojai: A.Leicmonas, A. Mišinis, A. Dirvanauskas, A. Kopustinskas, betrepsėdami įkratė į galvas idėją, pradžioje labai neryškią, bet kuo toliau trepsėjo, tuo idėja labiau „susikratė“ ir tapo „tai gal aplink ežerą?“ Pirmasis aplink ežerą, ieškodamas trasos, apibėgo A. Mišinis. Išvada buvo tokia – paežere nieko nebus, reikia ieškoti keliukų. Po truputį, po truputį atsirado tie keliukai ir takeliai, trasa ryškėjo ir pirmas pripažintas trasos ilgis buvo 20 kilometrų. Nuo stadiono, pro elektrinę ir Laikinąją gyvenvietę žvyrkeliu iki Pastrėvio, posūkis į mišką, kairėje paliekant „amerikonų krantą“, per upelį ir pro dar neegzistuojančius Geibonių sodus, pro dar neegzistuojančią Vaikų sanatoriją, pro dar stovintį „Medžiotojų namelį“ dulkėtu kaimo keliuku link trečios dambos, ten į kairę pro neegzistuojantį Vaikų pasaulį link miesto, kur prie dabartinės „Arzidos“ prasidėdavo asfaltuota gatvė. Draugystės gatve iki sankryžos su Komjaunimo (Rungos dabar) gatve, kairėn į stadioną. Ten fanfaros, plojimai, draugų linkėjimai ir damų šypsenos.

Tokią trasą suformavo bėgikai. Prisimena vieno iš organizatorių sūnus: „Tėtė pasiėmė markiruoti trasos. Geltoni acetoniniai dažai trijų litrų stiklainyje ir pusės litro stiklainis jau pačiam dažymui. Ant asfalto rodyklės piešėsi visai gerai, bet ką daryti ant smėlio? O ant smėlio – nieko. Geltoni žiedai ant pakelėje stovinčių medžių kamienų, kai kur – medžiaginės juostelės. Iki upelio – mašina, toliau per mišką pėsčiomis, tada atgal į mašiną ir iš kitos pusės iki ten, kur baigėme. Užtrukome ilgiau, negu dvi valandas.“ Istorijoje neišliko tikslių žinių apie pirmajame bėgime paklydusius, neradusius kelio į stadioną ir sulaukėjusius dalyvius, todėl galime daryti išvadą, kad trasa buvo pažymėta kvalifikuotai. Juo labiau, kad starte kabėjo detalus trasos aprašymas, galima buvo paskaityti ir įsiminti.

Tai štai, grįžkime prie rezervuoto požiūrio į bėgiotojus. Požiūris, jis toks. Kol draugai Rudakovas, Mišinis, Leicmonas, Kančiauskas bei kiti  bėgioja anksti ryte ir smirda prakaitu, jis vienoks – atlaidus ir atsainus. O kai tie patys draugai, griaudint orkestrui, žygiuoja stadiono taku, juos veda LTSR nusipelnęs treneris A. Cickevičius, per visus stadiono garsiakalbius Č. Maleravičius skelbia pavardes ir linki sėkmės, požiūris pasikeičia. Jis pasikeičia dar labiau, kai finišuojant orkestras groja tušą, po apdovanojimų paaiškėja, kad tose avalynės dėžutėse – ADIDAS sportbačiai (Malaizijos gamybos), rudo popieriaus paketuose, perrištuose špagatu – vilnoniai treniruočių kostiumai, jau net nekalbant apie sieninius laikrodžius, chronometrus ir panašius „niekučius“. Požiūris tada keičiasi žaibiškai nuo apatiško  „tegu laksto, jei neturi ką veikti“ iki kategoriško „o kuo aš prastesnis?“ Štai jums ir „ristele nuo infarkto“ propagavimas. Labai, sakyčiau, veiksmingas. Kas dabar pasakys, kiek bėgiojančių padaugėjo po pirmojo bėgimo, bet kad padaugėjo – faktas. Ir tikrai ne dėl prizų. Arba ne vien dėl prizų. O kiek iš tikro pabėgo nuo infarkto? Insulto ir diabeto? Kas atsakys maaaaan?

Prizai tikrai tiems laikams buvo nerealūs, kaip dabar sakytume. Iš kur, kokiu būdu, kaip? Na, gerai gerai, pirmame gal ADIDO dar nebuvo, bet vėlesniuose tai tikrai.

Po truputėlį bėgimas tapo miesto švente. Pirmasis vyko per Vaikų gynimo dieną, nuo kažkurio ėmė vykti per Jonines. Kol bėgikai varžydavosi, stadione vykdavo įvairios sportinės varžybos. Tarpgatvinės kvadrato, futbolo, parodomosios lietuviškos ripkos. Arba bėgimas aplink stadioną, ne kas greičiau, bet kas tiksliau. Turėdavai kirsti finišo liniją lygiai po minutės. Startuoja visi vienu metu, toliau jau vien tavo reikalas ir skaičiavimas.

Vienam pirmųjų bėgimų atsirado ir dešimt kilometrų distancija – autobusas nuveždavo dalyvius iki trasos vidurio, toliau jau patys, prašome. Bėgdavo moterys, paaugliai, kai kas važiuodavo dviračiais. Dviratininkai, tiesa, neoficialiai, bet koks skirtumas? Beje, pirma moteris, apibėgusi Elektrėnų marias – L. Pranskevičienė. Toks istorinis faktas.

Kaip tai taip. Parašiau viską, ką galėjau, ateinantys teparašo daugiau.

Apžvalgininkas