Paminėjome 91-ąsias pasieniečio Jurgio Kybarto (1894–1931) žūties metines

Spalio 4 d. minėjome Pasienio policijos Trakų baro 5-ojo rajono 4-osios sargybos sargybinio Jurgio Kybarto žūties 91-ąsias metines. Renginys prasidėjo Vievio kapinėse, padedant gėlių ant pasieniečio kapo. Minėjimas tęsėsi Jurgio Kybarto žūties vietoje, Baltamiškio kaime.

 

Renginyje dalyvavo Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės vado pavaduotojas Andrius Kazlauskas, Elektrėnų sav. mero pavaduotojas Raimondas Ivaškevičius, administracijos direktorius Gediminas Ratkevičius, pavaduotoja Inga Kartenienė, Vievio seniūnas Zenonas Pukėnas, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistė Eglė Milkamanavičiūtė, Vievio Šv. Onos parapijos klebonas Alfonsas Kelmelis, VSAT Vilniaus rinktinės pareigūnai, gausus būrys valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų, Pasieniečių klubo pirmininkas Valentinas Novikovas, Pasieniečių klubo narys, knygos „Parubežys ir parubežiniais” autorius Antanas Žilėnas, Baltamiškio bendruomenės pirmininkas Rimantas Dubosas, Vievio meno mokyklos direktorius Eugenijus Vedeckas, pavaduotoja Adelė Kasputienė, gausus Vievio ir Elektrėnų “Versmės” gimnazijų, Vievio meno mokyklos moksleivių būrys, pedagogai.

Prie kapo kalbėjo Elektrėnų savivaldybės administracijos direktorius Gediminas Ratkevičius, Dzūkijos–Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos Neries regioninio parko grupės Patarėja Audronė Žičkutė.

 

Minėjimas tęsėsi Lietuvos policininko Jurgio Kybarto žūties vietoje

Iš kapinių vykome prie paminklo, pastatyto Jurgio Kybarto žūties vietoje Baltamiškio kaime (Vievio sen.) prieš 85 metus. Į garbės sargybą stojo VSAT Pasieniečių mokyklos kursantai. Minėjimas prasidėjo Lietuvos valstybės himnu, kurį atliko Vievio meno mokyklos moksleiviai.

Minėjimo pradžioje vedėja Silvija Bielskienė priminė trumpą, bet dramatišką pasieniečio Jurgio Kybarto gyvenimą, tarnybą Pasienio policijoje ir žūtį. Po pristatymo pasieniečio Jurgio Kybarto atminimas pagerbtas tylos minute, jo aukai atminti nuaidėjo atminimo salvės, kurias atliko Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės pareigūnai, komandas atidavė salvių grupės vyeresnysis.

Renginio dalyviai prie paminklo padėjo gėlių, pamąstymais dalinosi Elektrėnų savivaldybės mero pavaduotojas Raimondas Ivaškevičius, Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės vado pavaduotojas Andrius Kazlauskas, kuris bylojo: „Laikinoji siena su lenkų okupuotu Vilniaus kraštu tais laikais buvo pažymėta medžio kartimis, vadinamomis gairėmis. Šiandien toks sienos žymėjimo ženklas gali sukelti šypsnį ir atrodyti kiek neįprastai. Tačiau realybė buvo tokia, kad būtent prie tokiomis gairėmis nužymėtos demarkacinės linijos ne vienas pasienietis paguldė savo galvą už Lietuvą. Kasdienė įtampa pasieniečių gyvenime, naktiniai demarkacinės linijos perkėlimai ir aidintys šūviai… Toks likimas ištiko ir Jurgį Kybartą.” Ir kreipėsi į pasieniečius: „Kaskart, kai susiduriame su iššūkiais, kai eilinį kartą su nerimu žvalgomės į tai, ką gali atnešti rytojus, kai kaupiame jėgas, tikėdamiesi, kad jų neprireiks žūtbūtinei kovai, mes galime atsiremti į šio pasieniečio gyvenimo istoriją ir semtis iš jos įkvėpimo.” Vievio meno mokyklos moksleiviai atliko dainą „Raudoni vakarai“ (muzikos ir teksto autorė – Ieva Narkutė), mokinius paruošė Vievio meno mokyklos choro vadovė Živilė Keblikaitė-Butkevičienė.

Renginį organizavo Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Elektrėnų savivaldybė.

 

Žūties istorija

Pasienio policijos Trakų baro 5-ojo rajono 4-osios sargybos sargybinis Jurgis Kybartas gimė 1894 m. rugsėjo 24 d. Ukmergės apskrityje, Gelvonų valsčiaus Neveronių kaime. Pasienio policijoje pradėjo tarnauti nuo 1924 m. liepos 5 d. Ukmergės bare. Nuo 1929 m. lapkričio mėnesio saugojo administracinę liniją su Lenkijos okupuotu Vilniaus kraštu Trakų baro sargyboje. Laikinoji siena su lenkų okupuotu Vilniaus kraštu buvo pažymėta medžio kartimis, taip vadinamomis gairėmis. Jas lenkų pasieniečiams nesunku būdavo „pastūmėti“ į Lietuvos pusę. Dėl tokių incidentų ne kartą kildavo pasienio konfliktai tarp abiejų šalių, jos apsikeisdavo notomis. Nuolat buvo šaudoma iš lenkų pusės, grobiami Lietuvos pasienio policininkai, perstatinėjamos sienos gairės, nesankcionuotai kertama siena, gana intensyviai gabenama kontrabanda. Nuo 1927 m. iki 1939 m. rugsėjo lenkų pasieniečiai nušovė 7, sužeidė 13 ir buvo pagrobę 22 Lietuvos pasienio policininkus. 1931 m. rudenį lenkų pasieniečiai savavališkai perkėlė demarkacinės linijos žymėjimo gaires giliau į Lietuvos teritorijos pusę ir iškasė griovį. Lietuvos pasieniečiai lenkų gaires sunaikino ir griovį išlygino. Lenkai gaires vis atstatydavo, o lietuviai vėl sunaikindavo. Spalio 4 d. rytą pasienietis Jurgis Kybartas tikrino vietą, iš kurios pats išvakarėse buvo pašalinęs neteisėtą lenkų gairę. Čia jį užklupo du mirtini šūviai, paleisti lenkų pareigūno. Sunkiai sužeistas Jurgis Kybartas dar sugebėjo pasitraukti apie 60 metrų nuo administracinės linijos ir mirė.

Po šio tragiško incidento sudaryta abiejų šalių bendra komisija įvykiui ištirti. Lenkijos pusė įrodinėjo, kad J. Kybartas nukautas jos teritorijoje, nors faktai rodė ką kita. Dėl šio įvykio Lietuvos užsienio reikalų ministerija pasiuntė notą Tautų Sąjungai.

J. Kybartas buvo iškilmingai palaidotas Vievio kapinėse, dalyvaujant sienos apsaugos pareigūnams, šauliams ir gausiam būriui visuomenės narių.

Praėjus keleriems metams J. Kybarto žūties vietoje Baltamiškio kaime buvo pastatytas paminklas. Atidengimo ceremonija įvyko 1937 m. gegužės 16 d. Paminklas buvo pastatytas iš Pasienio policijos Trakų baro pasieniečių ir Vievio šaulių suaukotų lėšų. Paminklas pastatytas tik Jurgiui Kybartui, nors tuo metu Lietuvos–Lenkijos pasienyje žuvo ne vienas Lietuvos pasienietis. 2011 metais Elektrėnų savivaldybės lėšomis paminklas J. Kybarto žuvimo vietoje buvo restauruotas.

Žuvęs eilinis pasienietis J. Kybartas buvo doras ir darbštus žmogus, pasienio sargybinio pareigas ėjęs itin sąžiningai. Jis buvo aktyvus Šaulių sąjungos narys. Žuvusysis paliko 34-erių metų žmoną Oną Maseirčiūtę-Kybartienę, dvi mažametes dukras Marytę ir Zofiją ir senutę motiną, kurią jis išlaikė.

Paminklas tapo simboliniu

Daugelis istorikų, analizuojančių dramatišką to meto situaciją tarp Lietuvos ir Lenkijos, kelia retorinį klausimą: „Kodėl būtent jam, Jurgiui Kybartui, ir būtent tada pastatytas paminklas?” Tokia žūtis nebuvo kažkas ypatingo, nes 1919–1938 metais prie demarkacinės linijos kareiviai žūdavo labai dažnai – dešimtimis. Realija buvo labai dramatiška. Lietuvos ir Lenkijos kontekstas buvo įtemptas, karo stovio nebuvo, bet nebuvo ir taikos. 1931 10 04 nušaunamas Jurgis Kybartas, jo žūtis buvo rezonansinis nusikaltimas prieš Lietuvą. Tuomet dėl savo sienos sargybinio žūties nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė ne tik nota kreipėsi į Tautų Sąjungą, iškilmingai palaidojo savo karį, bet ir už valstybės lėšas pastatė jam antkapinį paminklą. Dar po šešerių metų pasieniečiai ir šauliai policininko žūties vietoje, prie Bražuolės upelio, pastatė dar vieną paminklą su užrašu: „Lengva ir malonu dėl Tėvynės žūti”. Teisingumo teismas, išnagrinėjęs šią sudėtingą bylą, spalio 10 d. vienbalsiai paskelbė: „Lietuva teisi, ji neprivalo paklusti tam, ko reikalauja Lenkija.“ Pasienietis J. Kybartas lenkų pasieniečio iš pasalų dviem sprogstamųjų kulkų šūviais nušautas Lietuvos žemėje. „Jo žūtis pasiekė teisėjų širdis ir protus. Ne teisės, bet teisingumo principu teismas priėmė tokį sprendimą, – liudijo istorikas Česlovas Laurinavičius. – Šis paminklas tampa simboliniu.“

***

Nors renginio metu pliaupė lietus, tarsi liedamas ašaras, bet nei suaugusiųjų, nei mokinių ryžto išbūti nenuplovė. Tai tarsi didelė istorijos pamoka visiems – ir žinantiems įvykius, rašiusiems apie juos, ir iš naujo klausantiems. Tai didžiulė vertybė kasmet prisiminti šiuos įvykius ir mokytis istorijos.

„Elektrėnų žinių“ informacija



<- Grįžti į atgal

Daugiau nuotraukų