Mokyklų muziejų vadovai tobulinosi praktikume

Šalies mokyklų muziejų konkurse laimėta pirmoji vieta suteikė galimybę dalyvauti dviejų dienų nemokamame praktikume „Muziejininkystė ir etnokultūrinis ugdymas Šiaurės Lenkijos mokyklose: geroji patirtis“, kuris vyko gruodžio 11–12 dienomis.

Punsko Dariaus ir Girėno pagrindinėje mokykloje susitikome su mokyklos direktoriumi, kuris supažindino su Lenkijos švietimo sistema, tautinių mažumų švietimu, sėkmėmis ir nesėkmėmis, mokyklos praeitimi, dabartimi ir ateities perspektyvomis. Malonu, kad direktorius viską nusakė paprastai, suprantamai, nesiskųsdamas ir nedejuodamas, o džiaugdamasis mokinių ir mokytojų pasiekimais, puikiais ryšiais su Lietuva, jos žmonėmis, draugiškomis Lietuvos mokyklomis, mokytojais ir mokiniais. Su direktoriumi diskutavome įvairiais mums rūpimais klausimais, aplankėme mokyklos muziejų. Apsilankę netoliese esančioje jotvingių-prūsų gyvenvietėje žavėjomės jos statiniais, vartais su bokštais ir kitais mums nematytais daiktais. Sužinojome, kad vasarą čia priimamos mokinių bei kitų asmenų grupės, kurios čia gyvena kaip jotvingiai ir toliau plečia gyvenvietę: stato, puošia, remontuoja, dirba lauko darbus, tereikia tik sutarti dėl atvykimo. Mums tai buvo sociokultūrinių įgūdžių ugdymo pamoka.

Vėliau patraukėme į „Vilko guolį“. Tai 80 pastatų-bunkerių miestelis, kuris buvo įrengtas miške kaip Hitlerio karinė būstinė-slėptuvė. Šiuo metu ekskursijoms naudojama 30 objektų ir yra sudaryti 3 apžvalgos maršrutai. Mūsų gidas buvo lenkas, gebantis kalbėti keliomis kalbomis, taip pat ir rusų, nes mūsų grupei tai buvo prieinamiausia. Apžvalginę ekskursiją pradėjome nuo informacinio stendo, kuriame pateikti visi 30 lankomų objektų ir 3 maršrutai. Išklausę išsamų pasakojimą apie bunkerių miestelio statybą, patraukėme prie bunkerio Nr.3, kuriame 1944-07-20 buvo pasikėsinta į Hitlerį. 1945 m. šis bunkeris buvo sulygintas su žeme tikrąja to žodžio prasme. Dabar čia yra tik betoninių blokų nuolaužos ir paminklinė lenta. Tolėliau paminklas „Atversta knyga“, kurioje vokiečių ir lenkų kalbomis parašyta, kaip buvo įvykdytas pasikėsinimas. Einame takais nuo bunkerio prie bunkerio. Vaizdas niūrus. Visų bunkerių paskirtis skirtinga: vienur gyveno ryšininkai, kitur techninis personalas, įruošta virtuvė, laikomi ginklai, gyveno artimiausi Hitlerio bendražygiai, pagalbininkai ir kiti svarbūs asmenys, čia pat ir svečių bunkeris. Ir pagaliau bunkeris Nr.13 – Hitlerio bunkeris. Perdengimas gelžbetoninis, 5 metrų storio, sienos – 3 metrų, kai kur ir 8 metrų storio. Aukštis apie 11 metrų, visas ant žemės ir tik techninė dalis žemėje. Po sprogdinimo bunkeris skilęs per pusę, dabar apaugęs samanomis, tarsi natūraliai maskuojasi. Kiti bunkeriai dar sveiki arba dalinai sugriauti, kai kurių sienos pasvirusios 45° kampu...
Ko išmokome iš šio gido? Pirmiausia – ir liūdnus faktus galima pateikti įdomiai. Naujiena mums – vadovas turėjo planšetę su nuotraukomis ir kalbėdamas prie konkretaus bunkerio rodė čia gyvenusių karininkų ar atvykusių svečių nuotraukas, kaip vienas ar kitas statinys atrodė statybų metu ir jas baigus, kaip buvo maskuojama vietovė, grindžiami keliai. Čia pat turėjo informacinių leidinių įvairiomis kalbomis ir mes šių leidinių įsigijome. Tai puiki pamoka mums – galimą informaciją apie objektą reikia turėti su savimi. Žinoma, pirmiausia ją tinkamai pasiruošti.
Vėliau aplankėme stebuklais garsėjantį Šv. Lipkos ansamblį – bažnyčią ir vienuolyną. Ši bažnyčia garsėja ne tik liepa, kuri „auga“ bažnyčios viduje, bet ir bažnyčios 5000 vamzdžių vargonais, kuriems gaudžiant šventųjų figūrėlės pamaldžiai linguoja galvas. Tai lenkų pamaldumo simbolis.
Visiškai vakare atvykome į Gdanską. Miestas skirtingais laikotarpiais priklausė tai vokiečiams, tai lenkams, tai Prūsijai. Taigi, čia regime tris susipynusias ir tarpusavyje gerai derančias kultūras. Vokiečiai šį miestą vadino Dancingu. Vaikštinėdami gausiai apšviestomis gatvėmis, susipažinome su vakariniu Gdansku. Ėjome karališkuoju keliu, vedančiu pro miesto vartų kompleksą (Aukštuosius, Auksinius ir Žaliuosius vartus). Matėme daug Renesanso stiliaus viduramžiškų pastatų, prabangius pirklių brolijos Artūro rūmus, Aukso namus, Ilgąjį turgų, Rotušę, Šv. Mergelės katedrą ir kitus įdomius objektus. Dalį Gdansko objektų aplankėme ryte, nes vakare negalėjome į juos patekti. Stebėjomės tvarka, švara, gebėjimu parodyti savo šalies kultūrą, ja didžiuotis. Taigi, gavome savivertės pamoką.
Iš Gdansko vykome į Malborką – vieną didžiausių viduramžių pilių, kurios plotas apie 21 ha. Tai kryžiuočių Marienburgas – „Marijos tvirtovė“ – su dvigubom gynybinėm sienom, kambarių ir salių labirintais, įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą 1997 metais. Šioje pilyje buvo kalinamas per žygį į nelaisvę patekęs Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis, iš čia į visus žygius išjodavo kryžiuočių kariaunos pulkai, iš čia jie išjojo ir į lemiamą Žalgirio mūšį. Ant vienos sienos yra žemėlapis, kuriame pavaizduota, kiek ir į kur buvo surengta kryžiaus žygių. Aplankėme riterių sales, valgyklą, pirtį, svečių ir susitikimų sales, gintaro dirbinių muziejų ir daug kitų objektų. Iš ekskursiją vedusio gido mokėmės, kaip keisti faktų ir įvykių pateikimo tvarką, atkreipiant dėmesį į esminius dalykus, kaip sudominti klausytoją, kai, atrodo, jau viskas žinoma ar matyta, gebėti „užburti“ klausytoją.
Dvi dienos prabėgo labai greitai. Pamatėme nepaprastai daug, praturtėjome dvasiškai ir metodiškai, kiekvienas tarsi pažvelgėme į save iš šalies. Jau važiuodami namo kūrėme planus, ką ir kaip galėsime patobulinti, pakeisti, papildyti.

Už šį praktikumą esu dėkinga mane pakvietusiems LMNSC vadovams ir mūsų mokyklos direktorei Elenai Janavičienei už galimybę išvykti į kelionę. Manau, kad mokytis reikia nuolat.

Danutė Gudelienė



<- Grįžti į atgal