Minties nėrinių prasmė ir grožis

Ona Gražina Maleravičienė – moteris, kurią pažįsta kone visi Elektrėnų gyventojai.

Vienus ji mokė pažinti giliąsias rusų literatūros prasmes, kiti prisimena kaip griežtą, bet teisingą mokyklos direktoriaus pavaduotoją, treti nuoširdžiai plojo jai tapus Elektrėnų 2007-ųjų Metų žmogumi ir paskelbus, ko gero, tiksliausiai šios įstabios moters sielą apibūdinantį vardą – Lietuvos savanorystės skatintojų nominantė ir šviesojautos skleidėja...
Šią veiklią senjorą galima drąsiai vadinti labiausiai apsiskaičiusia miesto moterimi, be to, ji pirmoji perskaito visas Elektrėnų bibliotekos naujienas. Knygų išmintis, gyvenimo patirtis ir didžiulė dvasinė energija ėmė nebetilpti šios trapios moters mintyse ir širdyje, prašyte prašėsi „suguldoma“ į baltus popieriaus lapus... Iki šių metų O. Maleravičienė buvo išleidusi dvi knygas: ,,Iš visos širdies“ (2005) – tai nuoširdūs pasakojimai apie Elektrėnų krašto žmones, kurių ne vienas jau yra išėjęs į amžinybę, bet likęs gyventi knygelės puslapiuose; ir antroji – „Gyvenimo margi skiautiniai“ (2011) – poezija – mylinčios moters išpažintis, sueiliuota, surimuota, „paslėpta“ po metaforos raktu.
Šiuos metus autorė pasitiko vėl sūpuodama naują savo sielos kūdikį – knygelę originaliu pavadinimu „Haiku nėriniai“. Dar prieš keletą metų O. Maleravičienė viename laikraštyje, pristatydama savo kūrybą, rašė: „Man labai patinka japonų poezija. Puikūs yra jau amžinybėn išėjusio Valdemaro Kukulo vertimai. Keliose eilutėse – gili filosofinė mintis, tampri žmogaus ir pasaulio tarpusavio sąveika. Anot Ferminé, japonų eilėraštis – tekantis vanduo. Jis keičiasi be perstogės... Tai šokis... Tai muzika. Tai pati trapiausia tapyba. Tad ir skaitau japonų poeziją, nes joje plazdena jausmas it žvakės liepsnelė ir gali pats išsišnekėti su savimi...“ Jautri poetės dvasia negalėjo likti abejinga ir štai – lietuviškieji Onutės haiku, dar kvepiantys spaustuvės dažais...
Haiku – tai trumpas, 17 skiemenų ir 3 eilučių poezijos kūrinys. Šį žanrą įdomiai pristatė poetas Kornelijus Platelis: „Japonų poezijos dirvoje išaugęs trieilis haiku, jau gana plačiai paplitęs pasaulyje, Lietuvoje vis dar laikomas egzotišku augalu, panašiu į bonsą ar šiaip kokią kambarinę gėlę...“ Nuostabu, bet mūsų gimtuosiuose Elektrėnuose, ant kuklios Onutės Maleravičienės buto palangės, mes regime lyg ir lietuvišką, bet rytietiškais žiedais pražydusią poezijos gėlę...
Šioje knygelėje didžiausia vertybe laikomas žodis. Žodžiai – tai tarsi būtybės, kurias reikia „atgaivinti“, „prisijaukinti“... Tačiau negali nekalbėti, nes žodžiai „įsprausti į odą“ tarsi rakštis, juos privalai išsakyti, kitaip jie skaudės tavyje ir neleis ramiai gyventi. Žodžiai – tai „šventoji pasaulio jungtis“, jais gali išsakyti savo meilės ir ilgesio atodūsius, jausmų nuojautas ir praradimų skausmą:
Laiškų nerašai,
Vėjas mano ilgesį
Neša ir neša...

Tiesiog nuostabu, kaip kūrėja trimis haiku eilutėmis geba papasakoti visą sudėtingą žmogaus klystkelių gyvenimą: „Rašau diktantą – / Gyvenimas diktavo – / Skausmingos klaidos“. Vis dėlto šiame „diktante“ nugali tikėjimas žmogumi, pavasariu, savo stiprybe, tad metų našta tampa nebesunki, tos ilgos žiemos ir vasaros išsilieja poetinėmis, nėriniuotomis haiku išminties eilutėmis.
Gamtoje autorė pastebi dėsningą metų laikų kaitą su taip svarbiu žmogui „vyturio rytiniu himnu“, „pakalnučių varpeliais“, skelbiančiais atgimimą, „sniegena ant apsnigtos šakos“ – tarsi žiemos aguona... Tačiau ypatingai jaudinančios yra poetinės įžvalgos, kai grožis pastebimas ten, kur paprasto žmogaus akis mato tik pilką ar net bjaurią kasdienybę:
Pražydo usnis,
Piktžole vadinama,
Nuostabiais žiedais.
Arba:
Ant usnies žiedo
Nutūpė boružėlė.
Žiedas žiede.

Poetės akys perskaito gamtoje meilės istorijos siužetą: „Vyšnios liemenį / Apsivijo vijoklis. / Meilės svaigulys.“; šeimyninio gyvenimo džiaugsmą: „Žvirblių šeimyna / Jazminų krūmelyje / Žaidžia slėpynes.“ Kūrėja subtiliai vaizduoja ilgesingas, liūdnas rudeniškos gamtos spalvas, nuotaikas, tarp jų įterpdama vieną kitą ironiškai gamtišką haiku, priverčiantį skaitytoją nusišypsoti: „Šerkšnoti karoliai / Ant šermukšnio kaklo - / Grožio konkursas.“; „Išdžiaustė vorai / Nėrinius – voratinklius. / Dailės paroda.“
Ramiai, filosofiškai haiku lyrinis subjektas žvelgia į save, savo brandą: „Upė ta pati, / Tik aš pasikeitusi / Laiko tėkmėje.“ Jis suvokia, kokia brangi yra kiekviena gyvenimo akimirka, kurių, kaip tų japoniškų haiku, lyg ir daug, visa begalybė..., bet jos tokios trumpos kaip ir pats žmogaus gyvenimas. Akimirkos trapumo suvokimas išsilieja retoriniu klausimu: „Mano „vakar“ – daug. / Kiek rytdienų pasiliko?..“ Liūdesys – dažniausia ,,Haiku nėrinių“ nuotaika, suteikianti poezijos knygelei švelnios nostalgijos, jaunystės ilgesio spalvų:
Liūdesys mano,
Sakytum, paskutinė
Žemiška laimė.

O. Maleravičienės poetinė leksika vaizdinga, išjausta, giliaprasmė. Metaforos „žodžių nektaras“, „pražilę prisiminimai“, „mirties vėrinys“ ir kt., palyginimai „mūsų gyvenimai ... tarsi plaštakės“, „Geltoni lapai kaip pirmos raukšlės...“ – tai ne žaidimas žodžiais, tai brandžios ir talentingos kūrėjos požiūrio į pasaulį išraiška. Šios haiku knygelės gražiausiu perlu laikyčiau šį trieilį:
Sutemų marška –
Žvaigždžių inkliuzais puošta –
Nakties ramybė.

Kiek daug šiame trumpame kūrinėlyje prasmės! Tai gražus naktinio dangaus peizažas, tai visatos, kosmoso amžinybės ir begalybės pajautimas..., tai žmogaus gyvenimo laikinumo ir dvasingumo suvokimas, skriejant pro šalį šimtmečiams it sekundėms...
Norėtųsi tikėti, kad Ona Gražina Maleravičienė, išvyniojusi savo „Gyvenimą – pergamentą. / Stebėkitės!“, išleis dar ne vieną poezijos knygelę. Jos kūryba, paprasta, išmintinga, teikia viltį, moko atidžiau, jautriau pažvelgti į save, vienam į kitą, kviečia matyti ir atrasti, mylėti ir atleisti:
Kiek meilės, šviesos
Manoj širdy yra.
Pasidalinsiu.

„Haiku nėrinius“ skaitė Vilija Narvydienė



<- Grįžti į atgal