Mes nuėjome pas Juos. Pėsčiomis. Kartu

Spalio 6 d. Semeliškėse organizuotoje „Atminties kelias 1941–2021“ Holokausto 80-mečiui pažymėti eisenoje nuo buvusio geto (Užupio g. 14, Semeliškės) iki masinės žudynių kapavietės Dargonių miške, ėjome visi kartu, pėsčiomis, pas Juos, kad galėtume atiduoti savo pagarbą ir meilę būdami TEN ir skaitydami Jų VARDUS, kad paglostytume ir tartume: Mes prisimename ir nepamiršime niekados.” Prie masinės kapavietės išklausėme turiningų ir prasmingų Mero bei svečių pamąstymų, įžvalgų, išgirdome jautrų Juozo Purvio pasakojimą apie jo šeimos tragediją. Dalijamės išsakytomis mintimis su „Elektrėnų žinių“ skaitytojais.

Elektrėnų savivaldybės meras Kęstutis VAITUKAITIS

Jūsų ekscelencijos, gerbiamas ambasadoriau Yossef Levy, ambasadoriau Richard Martin Nielsen, mielas jaunime,

mes negalime žodžiais išsakyti, kas čia įvyko. Mes negalime protu suvokti, kas čia įvyko. Mes galime tai pajausti tik širdimi, kokie čia įvykiai įvyko prieš aštuoniasdešimtį metų.

Prieš 30 metų, kai buvau jaunas, dirbau Trakų rajone (ši vieta taip pat tuo metu priklausė Trakų rajono savivaldybei), pas mane atvažiavo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas Simonas Alperavičius. Jis prašė sutvarkyti žydų sušaudymo ir palaidojimo vietą. Aš nustebau ir paklausiau: ‚Jūs tokia turtinga tauta, tokia turtinga valstybė ir negalite susitvarkyti savo kapų?..‘ Mes ilgai kalbėjomės su juo, prisiminėme įvairių garbingų, paprastų žydų istorijų pas mus čia, Lietuvoje, iki karo, ir tuos siaubingus įvykius, kurie įvyko ne tik čia, bet ir visoje Lietuvoje. Jis sako: ‚Ar tu, jaunuoli, įsivaizduoji, mūsų buvo apie 200 tūkstančių mūsų bendruomenės narių čia, Lietuvoje, ir 95 procentai jų buvo sunaikinta. Neliko jų artimųjų, neliko jų pažįstamų, vienas kitas tiktai. Visos tos bendruomenės, 200 tūkstančių su viršum mūsų valstybės gyventojų, turėjo čia daug ir turto. Tais laikais, prieš 30 metų, dar apie privačią nuosavybę mes labai atsargiai kalbėjome, viskas buvo valstybės, tai arba viskas buvo suvalstybinta, nusavinta, arba perėjo į privačias rankas – jų, tų Lietuvos Respublikos piliečių žydų turtas.‘ Ir tada aš jau susimąsčiau. Vis dėlto vertas atminimas mūsų piliečių, mūsų kaimynų, mūsų draugų, mūsų protėvių draugų.

Mes, minėdami šią dieną, galime prisiminti puikų projektą su jaunimu – gal kas iš čia esančių dalyvavote projekte „Piešiame Jeruzalę“. Ir ta idėja kilo būtent čia su Izraelio ambasadoriumi Lietuvoje Amir Maimon, kad reikia piešti, kaip vaikai įsivaizduoja Jeruzalę. Manau, gal ir dabar kils kokia idėja, kad vaikai galėtų prisidėti prie to žiauraus atminimo ir jį kažkaip įamžintų.

Ačiū už dalyvavimą Jūsų ekscelencijoms ambasadoriams, ypač nuoširdžiai ačiū jums, jaunime.

 

Nepaprastasis ir įgaliotasis Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossef LEVY

Sveiki visi, gerbiamas mere, savivaldybės vadovai, mokiniai, mokytojai, tėvai ir Semeliškių gyventojai, ačiū, kad esate čia.

Kartu prisimenam, kas įvyko su čia gyvenusiais žmonėmis lygiai prieš 80 metų. Jie buvo kaimynai, jie buvo Semeliškių ir kitų aplinkinių mažų vietovių gyventojai, ir jie buvo čia atvesdinti, kad būtų nužudyti. Sunku įsivaizduoti tą dieną prieš 80 metų. Dabar mūsų čia apie 100, o įsivaizduokite 960 žmonių – motinos, vaikai, močiutės, tėvai, seneliai buvo nužudyti čia – ne todėl, kad jie kažką padarė ar buvo priešai, tiesiog todėl, kad jie buvo kitokie, jie buvo žydai.

Mūsų tautos yra labai draugiškos. Bet buvo įvykiai, kurie nutiko mano broliams ir sesėms, Lietuvos piliečiams, kurie buvo brutaliai nužudyti vokiečių nacių, bet ir dažnai – savo kaimynų rankomis. Jie dauguma atvejų pažinojo tuos žmones, kuriuos nužudydavo. Tai yra labai sunku, nepakeliama, bet mes turime prisiminti, kas čia įvyko, ir taip pat žinoti, kad šiandien niekas nėra kaltas dėl to, kas įvyko prieš 80 metų, tačiau mes esame atsakingi už savo mintis ir veiksmus šiandien, mes atsakingi už tai, kaip mes prisimename savo istoriją. Mūsų istorija yra jūsų istorijos dalis, jūsų istorija yra mūsų istorijos dalis. Mes turime labai sudėtingą istoriją, labai daug gerų dienų, gerų santykių, tačiau tragiškus laikus 1941 metų vasarą.

Aš prašau jūsų, draugai, prisiminti – jūsų amžiaus žmonės, mokiniai, vaikai, kurie norėjo turėti savo gyvenimą, norėjo turėti savo ateitį, tačiau jie neturėjo ateities. Kai mes ateiname į šias vietas, mes turime panaudoti savo vaizduotę, bandant įsivaizduoti, kaip tai galėjo atrodyti. Tik keli išgyvenę žmonės mums galėjo papasakoti, kaip tai iš tikrųjų atrodė.

Kai baigsime šias prisiminimo ceremonijas, mes grįšime į savo namus, grįšime į savo šeimas, mes grįšime į savo klases, mokyklas, tačiau jie negrįš... Čia yra kapas, kapas be užrašo, tai masinis kapas, ir tai yra žaizda mūsų širdyse. Tad aš norėčiau padėkoti visiems žmonėms, kurie deda pastangas atminimo išsaugojimui. Aš juos matau. Matau komisijos darbuotojus, kurie keliauja vasarą nuo vienos masinės kapavietės prie kitos masinės kapavietės, ir bando pasakoti istoriją apie tai, kas ten įvyko. Aš tikrai jiems dėkingas už jų veiklą. Merams, kurie mums primena, kas čia įvyko, o didžiausias padrąsinimas esate jūs, piliečiai, kaimynai. Aš prašau prisiminti, kaip ši vieta atrodė prieš 80 metų, ir pažadėkime dar kartą, kad šių žmonių brutalios mirtys niekada nebus pamirštos. Ačiū jums visiems.

 

Kanados ambasados laikinasis reikalų patikėtinis Richard Martin NIELSEN

Good afternoon. Bonjour. Laba diena,

atmintis vaidina lemiamą vaidmenį kovojant su nepailstančiomis antisemitizmo ir Holokausto neigimo bei iškraipymo jėgomis.

Taip yra todėl, kad atmintis mus iš esmės sieja su faktais, su tuo, kas įvyko, ir su žmonėmis, kuriuos tai paveikė.

Kai prisimename, kai stengiamės apmąstyti šią kančią, suprantame, kad ir kaip sunku būtų ją įsivaizduoti, ji yra nepaneigiama.

Tačiau šiandien mes žinome, kad Holokausto atminimas yra kritiniame taške.

Vis mažiau išgyvenusiųjų ir liudininkų lieka su mumis, kad galėtų toliau dalytis savo liudijimais, Holokausto neigimo ir iškraipymo trauka stiprėja, uždegdamos neapykantos liepsnas ir leisdamos antisemitizmui priartėti prie pagrindinės srovės.

„Atminties kelio“ renginiai mums kaip tik primena, kaip svarbu įsiklausyti į šios istorijos įrodymus, faktus.

Per šiuos pandemija pažymėtus metus mes kartu ėjome ir prisiminėme Holokausto aukas skirtingose Lietuvos vietose.

Man buvo garbė prisijungti prie paminėjimo renginių Gargžduose, Prienuose, Vilniuje ir šiandien čia, Semeliškėse.

Kanados vyriausybė neapleis savo įsipareigojimo kovoti su antisemitizmu ir bet kokia neapykanta.

Mokymasis iš savo praeities – tai raktas į labiau įtraukiančią ateitį.

Kartu, mes pažadame „daugiau niekada“.

 

Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vykdomasis direktorius Ronaldas RAČINSKAS

Šiandien susirinkome paminėti šią skaudžią sukaktį. Gerbiamas mere, gerbiami ambasadoriai, mokytojai, mokiniai, bendruomenės atstovai,

kaip ir buvo pasakyta – mes negalime pakeisti, kas įvyko, bet mes galime, privalome pakeisti arba formuoti mūsų atmintį. Tikrai noriu padėkoti šio jautraus minėjimo organizatoriams, kuris tikrai atitiko tą dvasią tos idėjos, kurią mes norėjome pranešti per Lietuvą, „Atminties kelio“ idėja yra praeiti tuo paskutiniu keliu, kuriuo buvo varomos aukos į jų žudynių vietą, pradedant miestų, miestelių centrinėmis dalimis, kur anksčiau gyveno žydai, kūrė, mylėjo, svajojo, ir kur baigėsi Lietuvos žydų bendruomenių gyvenimas.

Tikrai buvo skaudu šiemet lankyti tas vietas, girdėti istorijas, bet tuo pačiu buvo gera sutikti atvirus žmones, atvirus savo istorijai, tokius, kaip jūs, ir tokiose vietose man yra ramu dėl ateities. Šiandien girdėjome, kad tradicija prisiminti savo kaimynus neatsirado šiemet, ši tradicija turi ilgametes šaknis. Tikrai, ačiū Merui, ačiū bendruomenei.

Esame žudynių vietoje, kurioje yra 960 nužudytų žmonių, dauguma iš jų buvo moterys ir vaikai, kurie vargiai, ar galėjo būti kuo nors kalti netgi teoriškai. Mes žinome, kad vienintelė jų kaltė buvo tai, kad jie tikėjo tą patį Dievą, tiktai truputėlį kitaip. Jie buvo žydai, judėjai, ir tai buvo jų didžiausia nuodėmė – žudikų ir kolaborantų manymu.

Labai norėtųsi, kad mes žinotume ne tik tuos skaičius, ne tik tas vietas savo miestuose, miesteliuose, būtų labai smagu, kad mes pamėgintumėme įsivaizduoti ir prisiminti tuos konkrečius žmones. Todėl, atvykdamas čia, pasižiūrėjau Semeliškių žydų istoriją. Užsirašiau vieną vardą, tikro žmogaus, kuris buvo nužudytas čia, tai yra – Jokūbas Berezauskas. Tai buvo gerbiamas bendruomenės narys, gerbiamas tiek žydų, tiek lietuvių tarpe. Prisiminkime ir kitus žmones, pasidomėkime tomis istorijomis. Ir grįždami iš šitos vietos atsineškime tiek savo galvose, o ypatingai savo širdyje, kaip sakė Meras, parsineškime juos atgal į savo šeimas, į savo miestus, miestelius, kur mes gyvename, ir bent taip prikelkime juos kitam gyvenimui. Prisiminkime juos.

Aš tikiu sielos nemirtingumu, ir aš tikiu, kad mūsų apsilankymas čia, tiems nužudytiesiems, kurie žiūri iš viršaus į mus, yra dėl to gera, kad mes juos prisimename, įvardiname juos vardais, ir kad mes, kaip visa bendruomenė, darome viską tam, kad panašios tragedijos nepasikartotų nei Lietuvoje, nei kur nors kitur pasaulyje, nes tada tai buvo žydai, tai nebuvo pirmas genocidas, ir, deja, tai nebuvo paskutinis genocidas žmonijos istorijoje. Ir kol tai vyksta pasaulyje, vadinasi, mes, kaip žmonės bendrai, nesame padarę visko. Mes negalime turbūt  pakeisti viso pasaulio, bet bent jau čia, Lietuvoje, pastebėkime neapykantos daigus ir neleiskime jiems keroti pačioje pradinėje stadijoje.

Taigi, dar kartelį ačiū jums, kad esate čia, kad prisimenate, atsimenate mūsų bendrapiliečius kaimynus, dėl kurių žūties Lietuva neteko fenomenalaus kultūrinio, ekonominio, politinio, intelektualinio potencialo, ir galime tik įsivaizduoti, kokia turtinga žmonėmis ir patirtimi Lietuva būtų šiandien, tai yra ne tik tie nužudyti žmonės, tai yra ir jų vaikai, anūkai.

Prisiminkime juos ir puoselėkime tą atmintį.

 

Juozas PURVYS – Muskos Purvaitės, 16 metų amžiaus sušaudytos Semeliškėse, įbrolis

(Susitikimo metu bendraudama su J. Purviu, paprašiau jį plačiau papasakoti apie įvykusią jo šeimos tragediją, ir jis maloniai sutiko pasidalyti savo prisiminimais).

Kiekvienas iš mūsų atėjęs į šį pasaulį įgauna prigimtinę teisę gyventi, dirbti, kurti, mylėti ir būti mylimas. Niekam neleista kėsintis į žmogaus laisvę, varžyti jo siekius bei ketinimus, grasinti atimti patį brangiausią, ką suteikė tėvai – gyvybę.

Taip galvojame mes – didžioji žmonijos dalis, bet ar taip mąsto visi, ar yra kitaip galvojančių.

Šiandien sunku spėti, apie ką mąstė didieji pasaulio diktatoriai, sugebėję paskui save patraukti tiek daug paprastų žmonių, padarę juos nusikaltėliais ir žudikais.

Mokslininkai iki šiol tiria, iš kur pas A. Hitlerį ir jo pasekėjus atsirado tokia didžiulė neapykanta žydų tautai. Tauta, neturinti tuo metu savo valstybės, išsibarsčiusi po visą pasaulį, tampa pirmuoju taikiniu susidorojimui, nors eilės laukė ir lenkai, slavai, romai ir kt. Antrojo pasaulinio karo metu Europoje buvo nužudyti 6 mln. žydų tautybės piliečių, iš jų apie 195 tūkst. Lietuvoje.

1941 m. vasara. Semeliškės. Miestelyje tuo metu gyveno apie 60 žydų šeimų. Tai buvo taikūs žmonės, užsiėmę verslu, amatais, prekyba, dirbę žemę. Puikiai sutarę su lietuviais, lenkais, padėdami vieni kitiems, augino vaikus, kūrė savo gyvenimą. Visi buvo religingi, kiekvieni turėjo savo religiją atitinkančius namus.

Gyvenimo ramybę sudrumstė artėjantis karas, nuolatiniai šūkavimai per radiją iš Vokietijos, grasinimai susidoroti su žydais ir komunistais. Žydai, turėdami prigimtinę nuojautą apie artėjančias grėsmes, buvo įbauginti. Kai rudenį Semeliškėse pasirodė pirmieji vokiečių karininkai, pradėti formuoti vietos policijos būriai, kurie buvo sudaryti iš aplinkinių kaimų bei vietos jaunesnio amžiaus vyrų, panorusių kolaboruoti vokiečiams. Prasidėjo žydų persekiojimas. Dalis jų, sunerimę dėl savo ateities, traukėsi iš miestelio, nelaukdami susidorojimo, bandė slėptis miškuose, kaimuose pas pažįstamus žmones.

1941 m. spalio 6 d. ryte iš Vilniaus atvykus vokiečių karininkui, atsakingam už žydų likvidavimą, talkinant Vievio bei Žiežmarių policininkams, buvo varomi iš geto bei sinagogos suvaryti žydai į iš anksto Dargonių miške paruoštą sušaudymo vietą. Kai kurie, žinodami, kad galimybės išsigelbėti nebus, pasinaudodami juos vedusių policininkų žioplumu, bandė bėgti, tačiau didžioji dauguma pabėgėlių buvo pakirsti kulkų.

Iš Vilniaus, atvykus pastiprinimui, žudynių vieta buvo apsupta, stebėję gyventojai buvo nustumti į miško gilumą. Prasidėjo egzekucija. Kadangi daugelis pasmerktųjų žydų puikiai pažinojo į veidą žudikus, šie bandė slėpti veidus, akis „užpylę“ degtine. Pakaitomis Dargonių miško duobėje per tris valandas atgulė 960 žmonių kūnai. Iš jų – 390 vaikų. Šį skaičių sudarė ir iš Vievio bei Žaslių atgabenti žydai. Tie semeliškiečiai, kurie matė žudynes iš prisiminimų pasakodavo, kad dar ilgai judėjo žemė, kraujo kvapas tvyrojo dar ilgai miestelyje...

Vakare žudikai, neskubėdami išvykti, plėšė Semeliškių žydų paliktus namus, savinosi paliktą turtą.

Mano tėvai – Henrikas ir Elena Purviai, prieš žudynes nuo baltaraiščių persekiojimo pasitraukė su kitais žydais į miškus, išvengdami patekimo į getą, kuriame jau rugsėjo pabaigoje buvo daugybė Semeliškių, Žaslių bei Vievio pasmerktųjų sušaudymui tautiečių. Su tėvais į mišką išėjo ir šešiolikos metų tėvo pirmosios santuokos dukra Musė. Mergaitės mama jauna mirė nuo ligos, tėvas dukrą augino vienas ir tik 1937 m. vedė antrąkart. 1938 metais gimė antra dukrytė Liza. Pasitraukę į miškus, tėvai negalėjo ilgai slapstytis su mažamete mergaite, todėl vieną naktį atėjo į Bijūnų kaimą, pas Stasę ir Praną Karalevičius prašytis pagalbos. Rizikuodami savo ir vaikų gyvybe Karalevičiai sutiko priimti tėvus su mergaitėmis, nors tame bunkeryje, kurį iškasė patys žydai, po žeme slapstėsi dar 15 žmonių. Kadangi išgyventi ir nebūti surastiems policijos, tikimybė buvo labai nedidelė, tėvai pustrečių metų Lizą naktį išvežė į Bagdanonis ir paliko pas pažįstamus žmones. Mergaitė pritapo prie jau ten esančių vaikų ir nekėlė jokio įtarimo, kad tai žydaitė. Patys grįžo atgal į Bijūnus. Likimas dovanojo mergaitei gyvybę, nes spalio 6 d. ji atsidūrė prie tos duobės, kur buvo šaudomi žydai (kažkam įskundus). Kai moterys ėmė šaukti, kad paliktų nekaltą mergaitę, ji buvo nustumta už jų nugarų ir jai liepta bėgti į mišką gilyn. Žudikai per sąmyšį ar savo žioplumą šito nepastebėjo. Po keturių dienų, vietos gyventojų pastangomis, ji buvo surasta miške sušalusi ir alkana. Nuo patirto išgąsčio, matytų vaizdų, mergaitė ilgai nekalbėjo, bijojo žmonių.

Miškuose dar buvo likę pabėgusių žydų, kentusių baimę, alkį ir šaltį, jie nuolat buvo ieškomi vietos policininkų, kuriems už kiekvieną sugautą buvo žadamas piniginis atlygis ir degtinė.

Vieną naktį Karalevičiai suruošė maisto krepšelį miške besislapstantiems (nors ir patys turėjo nemažai išlaikomų burnų). Šešiolikmetė Musė ir Patašnikienė pasisiūlė nunešti į mišką pasislėpusiems maisto. Tačiau nuėjus 4 kilometrus tikslo nepasiekė. Buvo susektos ir sušaudytos vietos policininkų. Jų kūnai buvo sumesti į griovį ir užkasti žemėmis. Ypač aktyvus sekant žydus buvo vietos budelis Švaila, kuris ne vieną kartą grasino ir Karalevičiams, apieškodamas jų namus bei ūkio pastatus, tačiau bunkerio jam vis nepavykdavo surasti.

Tėvai labai sunkiai išgyveno dukters netektį, todėl nutarė trauktis į Rudininkų girią, kur jau formavosi tarybinių partizanų būriai, aktyviai kovoję su vokiečiais. Karas nebuvo kliūtis žmonių gyvenimui bei meilei. 1941 m. žiemą mama pagimdė dar vieną dukrą Danutę. Būryje buvo griežtos taisyklės, vaikų mažų čia negalėjo būti. Buvo labai pavojinga, miškai nuolat šukuojami, skraidė vokiečių lėktuvai, dažnai keitėsi partizanų buveinių vietos. Norėdami išsaugoti gyvybę naujagimei, su skausmo draskoma širdim, tėvai naktį nunešė mergaitę į Karališkių kaimą pas Zofiją ir Aleksandrą Mickevičius, kurie gyveno vieni, savo vaikų neturėjo. Mergaitė buvo suvyniota į skudurėlius ir padėta ant slenksčio. Išgirdę vaiko virksmą, Mickevičiai parnešė ją namo. Mama, naktimis budėdama būrio sargyboje, paslėpdama šautuvą ir rizikuodama gyvybe, palikdama postą, vos ne kasnakt eidavo po 10 kilometrų keliukais, sėlindama po langais, kad pamatyti vaiką, išgirsti jo balsą. Greit tai suprato ir Mickevičiai. Vietos policininkai ne kartą tardė ir daužė Aleksandrą, nujausdami žydų vaiko buvimą. Dėka Zofijos gebėjimo paslėpti, mergaitė išgyveno. Nuo stiprių sužalojimų Aleksandras po karo vėliau mirė, bet ji mergaitės neatidavė. Zofija viena užaugino mergaitę, tapusi jai dar viena mama.

Pasibaigus karui tėvai grįžo gyventi į Semeliškes. Karo nualintame miestelyje liko tušti namai, nesigirdėjo žydiškos kalbos. Liko tik dirbti žemės lopinėlį, kad prasimaitintų. Pasak pažinojusių tėvus, tai buvo pats biedniausias žydelis, kuris vertėsi langų stiklinimu, rinko antrines žaliavas...

Pranas Karalevičius – taurios širdies žmogus, turintis auksines rankas, kartu su savo šeima išgelbėjo 19 žydų gyvybes. Po karo sukalęs dvi dėžes, atkasė ir Patašnikienės palaikus, atrinko visus kaulelius. Abiejų jų palaikai buvo atvežti į Dargonių miške esantį bendrąjį sušaudytų žydų kapą ir palaidoti.

Išgyventi karo baisumai, netektys, paskatino tėvus palikti Semeliškes, kur praėjo didžioji gyvenimo dalis. 1952 m. jie persikėlė gyventi į Vievį, iš kur ir iškeliavo abu Anapilin.

 

Bus daugiau



<- Grįžti į atgal

Daugiau nuotraukų