Kovo 11-oji – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena

2021 m. kovo 11 d. sukanka 31 metai, kai Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas pranešė atkuriantis Lietuvos nepriklausomybę. Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas buvo paskelbtas 22.44 val., ir ši svarbi žinia apie naują Lietuvą iškart pasklido po visą pasaulį.

Simboliška, kad, minint pirmąsias Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos metines, žmonių, susirinkusių prie Seimo, rankose sukosi laisvės vėjo malūnėliai, skleisdami žinią apie atkurtą Lietuvos nepriklausomybę. Tai, kad šiandien turime sėkmingai funkcionuojančią demokratiją, esame ES ir NATO dalis, yra milžiniški pasiekimai, rodantys, kad net jeigu jauna, mažai patirties turinti valstybė ir darė klaidų, tai sparčiai iš jų mokėsi ir nesustabdomai judėjo į priekį. Dabar, jau praėjus 31 metams, visi drauge galime švęsti veržlią, modernią ir drąsiai ateitį pasitinkančią Lietuvą, kurią, laisvės vėjo vedami, kūrėme šiuos tris dešimtmečius.

 

Nepriklausomybės kodas Kovo 11-osios Akte

Švenčiant Lietuvos valstybingumui svarbias datas įprasta bandyti grįžti į istorinę to įvykio akimirką, tačiau vis dar retai bandoma į tokias datas žiūrėti retrospektyviai ar perspektyviai ir taip sujungti valstybės šventėse užkoduotą Lietuvos istorijos pasakojimą. Galbūt todėl iš kolektyvinės atminties dingo 1920 m. gegužės 15-oji – būtent tą dieną Steigiamasis Seimas rezoliucija patvirtino 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Aktą ir pirmą kartą Lietuvos istorijoje įtvirtino Lietuvos valstybę kaip demokratinę Respubliką, kurios šimtmetį minėjome 2018 metais. Po 50 okupacijos metų Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas dar kartą įtvirtino demokratiją ir parlamentinę respubliką kaip pamatines Lietuvos valstybės vertybes.

1990 m. kovo 11-osios Akto tekstas, kuris, anot garsiojo semiotiko Algirdo Juliaus Greimo, yra gražiausių savigarbos ir atsakomybės dienų lietuvių istorijoje liudijimas:

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos

Aktas

Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė.

Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas.

Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija.

Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotas 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame akte, garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kaip suvereninių galių reiškėja šiuo aktu pradeda realizuoti visą Valstybės suverenitetą.

Aktą pasirašė LR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir sekretorius Liudvikas Sabutis.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas Virgilijus Čepaitis teigdamas, kad „ši diena XX amžiaus Lietuvos istorijoje turbūt yra tokia pat svarbi kaip ir 1918 metų vasario 16-oji“, tą patį vakarą pasiūlė Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ pasirašyti ne tik Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui ir sekretoriui, kurių parašais buvo tvirtinami priimti teisės aktai, bet ir visiems balsavusiems „Už“. 1990 m. kovo 11 d. vardinio balsavimo metu „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ „Už“ balsavo 124 deputatai (jie ir vadinami Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais), susilaikė – 6, prieš nebalsavo nė vienas. Balsavimo rezultatai buvo paskelbti vėlų 1990 m. kovo 11-osios vakarą – 22.44 val.

Lietuvos nepriklausomybės Akto signatarai

Nepaisant to, signataro vardas atsirado ne iš karto. 1991–1992 m. iškilmingųjų Kovo 11-osios posėdžių stenogramose šis Aukščiausiosios Tarybos deputatų vardas dar nebuvo minimas. Bene pirmą kartą teisės akte Kovo 11 d. Akto signataro vardas paminėtas Lietuvos Respublikos vyriausybės 1992 m. spalio 26 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatų Kovo 11 d. Akto signatarų“, kuriuo vadovaujantis buvo nuspręsta sukurti ir pagaminti signataro ženklelį, pažymėjimo knygelę ir garbės raštą. Šie atminimo ženklai Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarams buvo įteikti 1993 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo iškilmingo posėdžio metu, o apdovanotieji pradėti vadinti 1990 m. Kovo 11-osios akto signatarais. 2003 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtame Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų statuso įstatyme buvo apibrėžtas signatarų statusas, teisės ir pareigos, socialinės garantijos ir atminimo pagerbimas.

Svarbūs penki dokumentai

1990 m. kovo 11 d. buvo priimti penki dokumentų rinkinio projektai, kurių autoriai buvo būsimieji Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai: Vytenis Povilas Andriukaitis, Valdemaras Katkus, Egidijus Klumbys, Vytautas Landsbergis, Kęstutis Lapinskas, Romualdas Ozolas, Algirdas Saudargas, Česlovas Vytautas Stankevičius. Jiems talkino tuometis Aukščiausiosios Tarybos Juridinio skyriaus teisininkas Vytautas Sinkevičius. Kovo 11-ąją priimti dokumentai parodo, kad Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas grindžiamas prieškario Lietuvos Respublikos tęstinumu, juose argumentuojama, kodėl nepriklausoma Lietuvos valstybė negalėjo atsirasti iš vadinamosios „Lietuvos TSR“, kuri niekada nebuvo Lietuvos valstybingumo forma.

Sovietų Sąjunga nenorėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybės

1991 m. sausio 8 d. SSRS gynybos ministras Dmitrijus Jazovas įsakė įvesti desantininkų padalinius į Baltijos šalis. Į Lietuvą pradėjo vykti divizijos daliniai iš Pskovo. Sausio 9 d. Michailas Gorbačiovas apkaltino Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą siekimu atkurti „buržuazinę“ santvarką. Sausio 12 d. Vilniaus gatvėse pradėjo judėti šarvuočiai. Naktį į sausio 13-ąją Vilniuje lietuviai stojo ginti kareivių ketinamo užgrobti spaudos pastato, televizijos bokšto, radijo ir televizijos pastato, parlamento. Gindami televizijos bokštą žuvo 14 žmonių. Pasaulis pasmerkė SSRS veiksmus. Lietuvos palaikyti atvyko delegacijos iš Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Gruzijos, Moldavijos, Rusijos, Lenkijos, Vengrijos. Rusija pripažino visišką Lietuvos nepriklausomybę, 1991 m. liepos 29 d. su Lietuva pasirašydama sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų.

Kuo skiriasi dvi Lietuvos Nepriklausomybės dienos – Kovo 11-oji ir Vasario 16-oji?

Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo diena, o Kovo 11-oji – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena. Prieš šimtą trejus metus pasirašytame valstybės atkūrimo akte šalį atstatanti Lietuvos Taryba pabrėžė, kad atkuriama valstybė nėra nauja, o tik seno valstybingumo tąsa. Svarbu pabrėžti, kad Lietuvos valstybės istorija yra kuriama daugiau nei 1000 metų. Tuo skiriamės nuo kaimyninių Latvijos ir Estijos, kurios 2018 m. minėjo savo valstybių įkūrimo šimtmetį. Galime pagrįstai didžiuotis, jog prieš šimtą trejus metus pirmieji ir vieninteliai Baltijos šalyse atkūrėme demokratine santvarka besiremiančią nepriklausomą valstybę. Skirtingai nei 1918 metais, 1990 m., atkuriant šalies nepriklausomybę, Lietuvos, kaip valstybės terminas, jau buvo iš esmės aiškus: šalis turėjo konkrečias sienas, patvirtintas tarptautinėmis sutartimis, bei administracinio valdymo tinklą. Kitaip tariant, Kovo 11-osios aktas skelbė šalies nepriklausomybės, o ne pačios valstybės atkūrimo pradžią.

Pagal LR Seimo informaciją parengė Silvija BIELSKIENĖ



<- Grįžti į atgal

Daugiau nuotraukų