Kaip gyvena smulkieji verslininkai?

Šįkart kalbinau Elektrėnų mieste (Saulės g. 7A) esančios jaukios Maisto prekių parduotuvėlės, netrukus švęsiančios savo gyvavimo 25-metį, savininkę Virginiją LEICMONIENĘ.

Kaip gyvena smulkieji verslininkai?

Šįkart kalbinau Elektrėnų mieste (Saulės g. 7A) esančios jaukios Maisto prekių parduotuvėlės, netrukus švęsiančios savo gyvavimo 25-metį, savininkę Virginiją LEICMONIENĘ.

(Dėl koronaviruso paskelbto karantino, su pašnekove teko bendrauti per skaipą).

Visada gali būti geriau, tačiau skųstis tikrai nėra pagrindo

Virginija gimė Elektrėnuose, tiksliau, Vilniuje, nes tuo metu Elektrėnuose dar nebuvo Gimdymo namų. Baigė Elektrėnų 1-ąją vidurinę mokyklą (mokėsi klasėje su sustiprintu lietuvių kalbos ir literatūros kursu). Po studijų Kauno politechnikos institute dirbo Kėdainiuose, tačiau neilgai trukus sugrįžo į gimtuosius Elektrėnus.

Pirmiausia gal pakalbėkime apie sveikatą: kaip jaučiatės?

Ačiū, esu sveika, linkiu ir jums to paties.

Ačiū. Sakykite, o kas Jus paskatino pradėti savo verslą? Ir kada jį pradėjote?

Gal kokiais 1987 metais? Su draugais Kėdainiuose turėjome 6 arų šiltnamį – agurkus auginome, kaipgi be jų? Savotiškas verslas – augini, skini, parduodi. Po to grįžome namo, čia su broliu pastatėme jau 12 arų šiltnamį. Po to Nepriklausomybė, tapo galima verslu užsiimti legaliai. Vyras su draugais įkūrė įmonę, pastatė kioską Saulės gatvėje, pirmą greipfrutą pardavėme 1992 metų gegužės 20 dieną. Po to viena parduotuvė, kita... Iki dabar. O pati visiškai pasinėriau į verslą po to, kai vyrą pakvietė dirbti Elektrėnų savivaldybės administracijoje. Tada jau atsidariau savo individualią įmonę ir tapau visai savarankiška. Iki to irgi nebuvau toli nuo verslo, namie verslininkas, jam reikia pagelbėti, paskaičiuoti, kažką užsakyti ir panašiai.

Ar tik šiuo verslu užsiėmėte? O gal bandėte kurti ir kitos srities verslą?

Bandėme dar šį tą. Antrame parduotuvės aukšte turėjome kavinę, baseine nuomojomės patalpas, sportininkus maitinome. Nuostolio nebuvo, bet pelnas neatitiko įdėto darbo. Juolab, maitinimo paslaugos Elektrėnuose, bet jau tuo laiku, buvo kažkaip ne taip vertinamos – piliečiai norėjo pigiai, daug ir skaniai. Su „skaniai“ – jokių problemų nebuvo, su „daug“ – irgi, o, štai su „pigiai“... (šypsosi). O ir darbas toks... Kartais, būdavo, vyras ketvirtą valandą ryto išvažiuoja į Kauną prekių parduotuvei, o aš iš kavinės pareinu. Koks jau čia verslas – katorga. Uždarėme. Geriau pavyko kitas bandymas – alus išsinešti. Pastangų mažiau, džiaugsmo daugiau. Bet irgi – viskam yra pabaiga.

Ar tiesa, kad Jūs esate viena seniausių, nors tiksliau – viena pirmųjų, verslininkių Elektrėnuose?

Jei klausiate apie amžių, – labai noriu tikėti, kad ne (juokiasi). O jei pagal veiklos metus... Labai panašu į teisybę, labai.

Papasakokite plačiau apie savo darbą, kaip sekasi jį organizuoti? Ir kada įsikėlėte į dabartines patalpas?

Visada gali būti geriau. Tačiau skųstis tikrai nėra pagrindo. Pernai atnaujinome įrangą, praplėtėme prekybos salę, šiemet, jei niekas nesutrukdys, planuojame renovuoti fasadą. Tada būsime gražūs ne tik vidumi, bet ir išore.

Šiaip ar taip parduotuvę pastatėme 1995 metais ir prieš Kalėdas pradėjome prekybą. Taip nuo tada nieko ir neremontavome, tik lengvai, kosmetiškai. Užtai dabar pas mus labai gražu ir jauku.

Ar kada nors yra tekę dirbti, esant tokioms sąlygoms, kokias turime šiandien? Kaip išgyvenate, ar nekilo minčių uždaryti verslą?

Žinoma, per tiek metų visko buvo. Dirbome per visas krizes, kokios tik buvo nuo 1995 metų – Rusijos, pasaulio ir panašiai. Išgyvenome, o kas liko daryti? Krizės krizėmis, o gyventi reikia visada. Augo vaikai, mokėsi, tai negi kiši galvą į smėlį? Bendromis jėgomis, sukąstais dantimis, šiaip taip ištempėme.

Užsidaryti? Kilo, kaip gali nekilti? Bet kad alternatyvos praktiškai nebuvo, parduotuvė buvo vienintelis pajamų šaltinis. Taip per prievartą ir išlikome (šypsosi).

Ar jaučiate konkurenciją?

Kaipgi be jos? Konkurencija – varomoji verslo jėga. Tai padeda neužmigti. O ir konkurentai kokie! Maxima, Iki, Norfa, Lidl... Bet jie, matyt, labiau tarp savęs konkuruoja. Mūsų, mažiukų, nebijo. Tai ir gerai, kad nebijo. Pas mus gali pakalbėti, pasigirti arba pasiguosti, nuotraukas parodyti, apsvarstyti prekes, rinktis neskubant. Galų gale, užsakyti, jei ko nors tuo metu nėra. Vadinamuose prekybos centruose ne taip – konvejeris. O dėl kainų, būdavo, pirkėjai net nustebdavo: oho, pas jus pigiau, negu centre. Lyg maža parduotuvė būtų užprogramuota parduoti būtinai brangiau. Dabar jau nesistebi. Aišku, ne viskas pigiau, kaip ne viskas ir brangiau. Bet jeigu lyginti taip vadinamą krepšelį, tai jokio stebuklo nebus nei į vieną, nei į kitą pusę.

Kaip pakito prekyba karantino sąlygomis?

Pirmas dvi–tris dienas kažkiek ir jautėsi pirkėjų padidėjimas, o dabar jau viskas senose, gerose, nusistovėjusiose vėžėse. Mes vardais su pirkėjais vadinamės, visi viename kieme, kokia čia panika gali būti? Taip ir sako: pas mus parduotuvė kieme, ko man panikuoti? Tai girdėti tikrai malonu. Ačiū jiems už gerus žodžius. Žinoma, higienos požiūriu – būtinai pasikeitė. Nuolatinė dezinfekcija, atstumų laikymasis ir panašiai.

Ar prekiaujate tuo, ko nėra pas kitus?

Tikrai taip. Mes neturime keliolikos rūšių dantų pastos ar dantų šepetėlių. Ir nereikia. Tačiau mėsos gaminių, pieno produktų, vaisių ir daržovių turime pakankamai, kad būtų iš ko pasirinkti. Lietuviško alaus asortimentas – tikrai didelis. Pabrėžiu – lietuviško. O tokio gausaus įvairiausių sausainių, tešlainių, pyragaičių ir kitų kepinių pasirinkimo, drįstu sakyti, niekur kitur nėra. Užeikite – pamatysite, paragausite, patiks, grįšite.

Esate nuolatinė kultūrinių renginių rėmėja, ką Jums tai reiškia?

Kai pirmą kartą parėmiau kultūrinį renginį (atrodo, humoro grupių pasirodymą, tada jis dar nesivadino „Kvatoklis“), nelabai tų rėmėjų iš viso buvo. O paskui jau tiesiog kitaip negalėjau, tai taip ir liko. Dabar rėmimas tapo tradicija, ir tai yra gerai. Net krizės nesustabdė kultūros, tai kaip buvo galima nepadėti?

Ko labiausiai reikia verslui, kad jis būtų sėkmingas?

Dirbti. Daug ir sunkiai. Žinot, pasaga tik tada atneša laimę, kai ją prisikali prie kojos ir dirbi kaip arklys. Toks pavyzdys (šypsosi).

Kuo dar gyvenime užsiimate? Kokių turite pomėgių?

Sezono metu krapštausi sode ir darže, truputėlį sportuoju, mezgu šį bei tą... Kol buvo galima – keliaudavome. Tikiu, keliausime vėl.

Ko palinkėtumėte kolegoms šiomis išbandymų, sakyčiau, dienomis?

Optimizmo ir ramybės. Viskas praeina, praeis ir tai. Ir, žinoma, laikykitės higienos reikalavimų.

Dėkoju už pokalbį. Linkiu nesustoti, gyvuoti ir kad kuo daugiau pirkėjų atrastų Jūsų jaukią parduotuvėlę Elektrėnuose, Saulės gatvėje.

Ir būkime sveiki!

Kalbino Silvija BIELSKIENĖ



<- Grįžti į atgal

Daugiau nuotraukų