Genė Dapkevičienė: šiandien skaitantis jaunas žmogus – išmanesnis

Susitikti su Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos direktore Gene Dapkevičiene ėjau žingsniu mokinuko, kuriam priešaky – svarbus gyvenimo egzaminas.

Juk savo kabinete manęs laukė žmogus, kurio dėka jau aštuonerius metus galime didžiuotis viena gražiausių ir moderniausių bibliotekų visoje Lietuvoje. Antra vertus, smalsu buvo sužinoti, kaip šiandien laikosi biblioteka ir su kokiais iššūkiais susiduria bibliotekininkai.

– 2013-aisiais pelnėte geriausios bibliotekos vadovės vardą visoje Lietuvoje. Kai pirmą kartą jus pamačiau, pasirodėte gana griežta, tvirtą nuomonę turinti asmenybė. Kokiomis dar savybėmis privalo pasižymėti geras bibliotekos vadovas?
– Galbūt per mažai šypsausi, nes gyvenimas nėra lengvas. Tačiau su savo kolegėmis stengiuosi bendrauti kaip su draugėmis, su kuriomis nebijočiau eiti ir į pavojingiausią žygį. Visomis pasitikiu ir tikiuosi, kad jos taip pat manimi pasitiki, bent jau negirdžiu savo atžvilgiu labai didelių priekaištų. Aišku, matau, kuri savo darbą myli labiau, o kuri mažiau, tačiau visos stengiamės, visos esame ten, kur ir norėtume būti.

– Bibliotekininkystė šiandien – labiau profesija ar pašaukimas?
– Aukšti ministerijos valdininkai mus laiko labai aukštos kategorijos specialistais. Deja, ši profesija nelengvai įkandama, nes mokslas pakankamai brangiai kainuoja, studijuoti reikia net šešerius metus. Antra vertus, alga, kurią uždirba bibliotekininkai, viena mažiausių Lietuvoje, todėl dauguma šios specialybės bakalaurininkų ar magistrantų, universitetuose dar įvaldžiusių ir kompiuterines žinias, neretai eina dirbti į kitas įmones kaip kompiuterinių technologijų specialistai, ir ten uždirba dvigubai, trigubai, o kartais net ir keturgubai daugiau nei čia. Todėl be pašaukimo, be meilės knygai, be nuolatinio domėjimosi įvairiausia informacija nieko nebus. Tapsi nebent statistiniu socialiniu darbuotoju ir ilgai bibliotekoje tikrai neišsilaikysi.

– Ar neapmaudu, kad koks nors pagalbinis statybų darbininkas uždirba daugiau negu kvalifikuotas, aukštąjį išsilavinimą turintis kultūros darbuotojas? Apskritai valdžios požiūris į kultūrą nepriklausomoje Lietuvoje pakankamai atsainus, ko šių metų balandį vykusiame Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime neslėpė ir pats kultūros ministras Šarūnas Birutis...
– Nes neva už kultūrą Lietuvoje yra daug svarbesnių dalykų: nepastatytų namų, nepastatytų gamyklų. Bibliotekininkų draugija dažnai apie tai kalba, siunčia raštus politikams, kurie, atodytų, mus išklauso, linksi galvomis, bet kaip ėjome, taip ir einame ta pačia vaga. Kas iš to, kad kelis kartus mūsų atlyginimus pakėlė dešimčia euriukų. Mano pačios atlyginimas tesiekia 500 eurų, ką jau kalbėti apie kitas bibliotekininkes, kai vidutinis Lietuvos biudžetininko atlyginimas yra 998 eurai.

– Bibliotekininke dirbate jau apie penkiasdešimt metų. Sakykite, ar skaitantis jaunimas šiandien skiriasi nuo jaunimo, buvusio prieš kelis dešimtmečius?
– Be abejo, šiais laikais skaitantis jaunas žmogus kitoks – protingesnis, išmanesnis, visapusiškesnis. Pirmiausia tam įtakos turi pasikeitusi gyvenimo kokybė. Jeigu anksčiau buvo knyga ir dar kokia spausdinimo mašinėlė, tai šiandien atsirado kompiuteriai, kuriuos naudojant norimas žinias galima gauti lengviau ir greičiau. Vien Elektrėnų viešojoje bibliotekoje tokių kompiuterių turime 50, nekalbant jau apie tai, kad visi mūsų filialai kaimuose taip pat kompiuterizuoti. Kitas dalykas, kad šiandien jaunimas nelabai nori imti tradicinę popierinę knygą, mieliau renkasi elektronines knygas, kurios vis labiau populiarėja. Štai neseniai gavau žinutę, kad Nacionalinė Mažvydo biblioteka savo svetainėje patalpino jau tūkstantį tokių knygų. Mes irgi turime elektronines skaitykles.
Antra vertus, tarp lankytojų turime nemažai senjorų, kuriems popierinė knyga mielesnė ir įdomesnė, jie nori laikyti ją rankoje, užuosti jos kvapą. Tad tikrai yra žmonių, kurie savo gyvenimo neįsivaizduoja be bibliotekos. Pavyzdžiui, mokytoja Ona Maliaravičienė bibliotekoje stengiasi apsilankyti bent jau kas antrą dieną.

– Vis dėlto nebaisu, kad netolimoje ateityje knyga taps muziejiniu eksponatu, o bibliotekos apskritai išnyks?
– Niekas nežino, kaip ten bus po dešimt ar dvidešimt metų, bet vystantis technologijoms, prisipažinsiu, tokios mintys man nėra svetimos. Vis dėlto norisi tikėti, kad biblioteka neišnyks, kad žmonėms vis tiek reikės kampo, kur jie galėtų ateiti. Galbūt popierinę knygą išstums elektroninė, tačiau visi taip greitai nepraturtėsime, kad savo namus apsistatytume moderniausiomis technologijomis. Šiandien irgi praktiškai visi namuose turime kompiuterius, tačiau žmonės vis tiek ateina į biblioteką atsispausdinti vienokios ar kitokios informacijos, nes, žiūrėk, tai spausdintuvas pas juos sugedo, tai rašalas pasibaigė.

– Girdėjau, kad rudenį bibliotekoje bus įgyvendintas jaunimui skirtas projektas?
– Labai džiaugiamės ir didžiuojamės, kad tokia palyginti nedidelė Elektrėnų savyvaldybės bibliotekų šeima laimėjo projektą „Bibliotekos pažangai 2“, kurį remia pats Bilas Geitsas. Rugsėjo pradžioje žadame atidaryti jaunimui skirtą kambarį, kuriame galima bus vakaroti, leisti laisvalaikį ar įgyti naujų žinių. Tikimės, kad tokiu būdu galbūt ir nusikaltimų gatvėse sumažės.

– Mūsų biblioteka turi puikų vaikų skyrių, tačiau šiandien, laiptais kildamas pas jus, mačau daug vaikų, prilipusių prie kompiuterių. Tokį vaizdelį mačiau ne vienoje Lietuvos bibliotekoje, ir jis mane, būsiu atviras, glumina. Sakykite, kokiais dar būdais mažuosius stengiatės prisivilioti į biblioteką, kad jie ne tik žaistų kompiuterinius žaidimus?
– Mūsų bibliotekoje vyksta įvairiausios akcijos, skaitymo konkursai, kviečiame mokytojus, kurie vaikus moko piešti, fotografuoti, žodžiu, visaip stengiamės lavinti jų vaizduotę. Pavyzdžiui, vienas iš projektų, kurį neseniai turėjome, vadinosi „Elektrėnų krašto istorija ir dabartis fotografijose“. Jauni žmonės fotografavo miesto statinius ir lygino, kaip jie atrodo šiandien ir kaip atrodė kitados. Rudenį laukia dar vienas projektas „Menas – sielos gydytojas“. Tad idėjų ir sumanymų, kaip pritraukti ne tik jaunimą, bet ir pačius mažiausius, tikrai nestingame.

– Ar sunku į miestelį prisivilioti žymių žmonių?
– Ne venas ir ne du tikisi honoraro, o kadangi tų pinigėlių neturime labai daug, neretai džiaugiamės „dovanotais“ žmonėmis. Antra vertus, bendradarbiaujame su Lietuvos elektrine, kuri yra šiek tiek turtingesnė, tad paremia ne vieną vakarą, pakviečia žymių žmonių. Nesijaučiame labai nuskriauti – daug ką pamatom, išgirstam. Be to, bendradarbiaujame su Lietuvos rašytojų sąjunga, kuri vykdydama įvairius projektus taip pat padovanoja vieną kitą įdomesnį renginį. Žodžiu, pas mus atvažiuoja ir rašytojai, ir aktoriai, ir sportininkai.

– Man susidaro įspūdis, kad šiandien žmonės labai abejingi literatūrai, į literatūrinius vakarus ateina vos vienas kitas. Kartais spėlioju, kodėl taip yra. Arba žmonės pavargę nuo didelio gyvenimo tempo, arba mūsų menininkai labai nuobodūs...
– Sutinku, žmones šiais laikais daug sunkiau prisivilioti į bet kokį renginį. Ypač kai esi pradedantysis rašytojas, išleidęs vos vieną, dvi knygas, tuomet niekas tavęs nežino ir tikrai neskuba ateiti susipažinti. Tad labai dažnai žmones tenka raginti net skambučiais. Kitas reikalas, kai esi rodomas per televizorių – tuomet tai tampa geriausia tavo reklama. Arba, priešingai, žmonės gali pamanyti, kam eiti į kažkokį renginį ar vakarą, jeigu viską galima pamatyti įsijungus tą patį televizorių: štai LRT Kultūros programa parodo ir literūros vakarą, ir spektaklį. Anksčiau, pamenu, bet koks kultūtinis renginys mums buvo įvykis, kelis kartus savo darbuotojus net vežiau į Lietuvos rašytojų sąjungoje vykusį vakarą. Dabar pats rašytojas atvažiuoja, ir dar kokį aktorių ar atlikėją atsiveža.

– Ar po visų darbų pati atrandate laiko atsiversti knygą?
– To laiko knygai lieka tikrai labai mažai. Spaudą dar pavartau, o knygą dažniau atsiversiu, kai išeisiu į pensiją.

Aivaras Veiknys



<- Grįžti į atgal