Džiazas, džiazas ir dar kartą džiazas

Jau tapo tradicija, kad elektrėniškiai ir miesto svečiai vasarą išlydi skambant džiazo ritmams.

Tad apie 1968-aisiais gimusį ir 2008-aisiais kultūros entuziastų atgaivintą džiazo festivalį „Jaunystė“, kuris šiais metais vyko rugpjūčio 29 dieną, daug naujo, regis, nepasakysi. Skiriasi nebent programa ir klausytojų skaičius. Tačiau...

Paplūdimys vietoje Kultūros centro aikštės

Pirmiausia sveikinu festivalio organizatorius, nusprendusius šiais metais atsisakyti tradicinės festivalio vietos: Kultūros centro aikštė buvo iškeista į miesto paplūdimį, kuriame saulėtą šeštadienio popietę, atlikėjams vis dar repetuojant bei derinant savo instrumentus, rinkosi patys nekantriausi džiazo mėgėjai iš visos Lietuvos. Nors teko nugirsti kelių vyrų pokalbį, kad pernai buvo žymiai patogiau, tačiau gero oro, kerinčios muzikos ir puikios panoramos sintezė greitai numaldė šį jų skepticizmą.
Šiek tiek vėluodami festivalį pradėjo patys mažiausieji Lietuvos meno mokyklų talentai, o užbaigė elektrėniškiams jau gerai pažįstamas Vilniaus jaunimo bigbendas „The Magic Time Orchestra“, į Elektrėnus atvykęs jau aštuntą kartą. Taip pat skambėjo žinomo Lietuvoje instrumentalisto Sauliaus Petreikio bei jo Orkestros specialiai šiam renginiui sukurta programa, gausių aplodismentų sulaukė mūsų kaimynų latvių ansamblis iš Daugpilio, publiką džiugino ir kūriniai iš legendinės džiazo pasaulio asmenybės Mileso Daviso repertuaro.
Visų nesuminėsi, kas buvo, žino, tačiau svarbiausia, kad net septynias valandas trukusio festivalio metu nestigo nei klasikinių kūrinių, nei naujų džiazo improvizacijų, nei žmonių, kurie kaip niekad gražų šeštadienį nutarė praleisti paplūdimyje: vieni valgė ir gaivinosi gėrimais, antri maudėsi ir žaidė tinklinį, treti klausėsi muzikos, na, o ketvirti... burnojo.

Šimtai mėgavosi, vienetai piktinosi

Viena garbaus amžiaus ponia, paklausiusi emocingojo Sauliaus Petreikio programos ir Mileso Daviso kūrinių, priėjusi sakė, kad čia ne muzika, o kažkoks nesusipratimas. „Aš ir pati, pasiėmusi kibirą, galėčiau ne ką prasčiau juo pabarškinti, – kalbėjo moteris, – be to, pažiūrėkite, kaip tie artistai atrodo, jie neatitinka etiketo, seniau atlikėjai į sceną lipdavo šventiškai pasipuošę, o dabar scenoje pasirodo su marškiniais ir džinsais. Už tokį koncertą ne jiems, o man organizatoriai turėtų sumokėti, kad nusprendžiau ateiti ir veltui gaišti savo laiką. Ar matote bent vieną šokantį? Ne, nes pagal tokią muziką neįmanoma šokti.“ Kadangi rusiškai kalbėjusi ponia reikalavo būtinai tai parašyti, nuolankiai vykdau jos reikalavimą, tuo labiau kad visų nuomonė svarbi ir gerbtina. Asmeniškai man, festivalyje apsilankiusiam pirmą kartą ir fiksavusiam kiekvieną jo akimirką, „Jaunystė“ paliko malonų įspūdį. Galbūt šiek tiek erzino maždaug penkiolikos minučių pertraukos tarp skirtingų pasirodymų, tačiau tokiame profesionaliame renginyje kitaip vargu ar įmanoma. Juk kiekvienam orkestrui ir ansambliui reikėjo pasiruošti.
Antra vertus, džiugina faktas, kad kultūros renginys, į kurį susirinko apie pusantro šimto klausytojų, vyko išties kultūringai: girtų veidų beveik nesimatė, o šypsenų ir aplodismentų tikrai buvo gausu. Šaunu, kad gyventojai vis dažniau žino, ko ir kur jie eina.
Galiu tik padėkoti festivalio „Jaunystė“ koordinatoriui Vitui Umbrasui, visiems kitiems, prisidėjusiems prie geros nuotaikos kūrimo, ir perfrazuoti štai tokius žodžius iš pasakos: ir aš ten buvau, midų, alų gėriau, burnoj neturėjau, užtat širdy džiazas paliko. Visos festivalio nuotraukos: www.facebook.lt/aivaras.veiknys.

Aivaras Veiknys



<- Grįžti į atgal