100 metų pirmiesiems demokratiniams rinkimams Lietuvoje!

Steigiamojo Seimo, kurį sudarė 112 narių, rinkimai vyko 1920 m. balandžio 14–16 dienomis. Pirmasis posėdis įvyko 1920 m. gegužės 15 d. laikinojoje sostinėje Kaune, miesto teatro rūmuose. Pirmajam posėdžiui pirmininkavo vyriausia pagal amžių Seimo narė žymi visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Tarp Seimo narių buvo kun. Jonas Steponavičius (1880 03 10–1947 12 08), klebonavęs Semeliškėse

100 metų pirmiesiems demokratiniams rinkimams Lietuvoje!

 

Steigiamojo Seimo, kurį sudarė 112 narių, rinkimai vyko 1920 m. balandžio 14–16 dienomis. Pirmasis posėdis įvyko 1920 m. gegužės 15 d. laikinojoje sostinėje Kaune, miesto teatro rūmuose. Pirmajam posėdžiui pirmininkavo vyriausia pagal amžių Seimo narė žymi visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Tarp Seimo narių buvo kun. Jonas Steponavičius (1880 03 10–1947 12 08), klebonavęs Semeliškėse, filosofijos mokslų daktaras, pedagogas, administratorius, politikas, aktyvus 1920–1923, 1926 m. Lietuvos Seimų narys, visuomenės veikėjas, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmasis pirmininkas, kovotojas dėl lietuvybės Vilnijos krašte, Semeliškių Šaulių būrio steigėjas, vienas iš Tėvynės apsaugos rinktinės organizatorių ir aktyvus veikėjas. 1928 metais jam įteiktas Lietuvos nepriklausomybės medalis; 1916 m. už veiklą Rusijos kariuomenėje – Šv. Stanislovo 4-ojo laipsnio ordinas; 1931 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu; 2002 metais apdovanotas (po mirties) Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi; 2007 m. kovo 2 d. kun. J. Steponavičius pripažintas kariu savanoriu ir 2007 m. balandžio 6 d. jam suteiktas (po mirties) vyr. leitenanto laipsnis.

Bajorų giminės Aukštaitijos krašto sūnus

Kun. J. Steponavičius gimė Zokorių vienkiemyje (Baltriškės parapijoje), Antalieptės valsčiuje. 1899 m. baigė Rygos gimnaziją, 1899–1903 m. studijavo Vilniaus dvasinėje seminarijoje, 1903–1907 m. – Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1906 m. įšventintas kunigu. Miuncheno, Berlyno, Leipcigo universitetuose studijavo psichologiją. 1912 m. apgynė daktaro disertaciją. 1912–1914 m. – „Ryto" draugijos pirmininkas, Mokslo ir Dailės draugijų narys. Vien per 1913–1915 metus buvo įsteigta per 120 lietuviškų mokyklų Vilnijos krašte. Per gan trumpą laiką dr. J. Steponavičiaus pastangomis įsteigti net 62 „Ryto“ draugijos skyriai. Vilniaus Šv. Jono (1913 m.) ir Domininkonų (1913–1914 m.) parapijų vikaras, Semeliškių Šv. Lauryno parapijos klebonas (1914-06-(?)–1915-05-01 ir 1916–1922), karo kapelionas (1915–1916 m.), administratoriaus teisėmis 1928–1930 m. aptarnavo Smėlynės Šv. Kryžiaus parapiją Zarasų dekanate. 1927–1933 m. Zarasų gimnazijos direktorius, nuo 1933 m. Utenos gimnazijos mokytojas. 1941–1944 m. Zarasų apskrities viršininkas. Artėjant rusų kariuomenei pasitraukė į Žemaitiją. 1944-07-29 Viekšniuose su Žemaitijos kovotojais sudarė viešą aktą įkurti Tėvynės apsaugos rinktinei. Po nesėkmingų kautynių prie Sedos (1944 m. spalis) pasitraukė į Vokietiją, ten dirbo įvairius ūkio darbus; po trumpos ligos mirė Vangeno mieste 1947 m. gruodžio 8 d. 1996 m. rugsėjo 21 d. Zokorių vienkiemyje, kur gimė kunigas, atidengtas tautodailininko Jono Tvardausko sukurtas stogastulpis.

Už lietuvišką veiklą ištremtas į Semeliškes

Dr. kun. J. Steponavičius, 1912 metais sugrįžęs į Lietuvą, buvo paskirtas Vilniaus Šv. Jono bažnyčios vikaru. Jis išgarsėjo kaip puikus pamokslininkas, kėlęs parapijiečiams lietuvybės, doros, moralės, gerų darbų, patriotiškumo vertę. Čia vikaras parodė patriotizmą: bekalėdodamas surado 480 lietuvių (nors prie parapijos buvo užsirašę tik 23), iškovojo lietuviškas gegužines pamaldas nuo 6 val. ryto Šv. Jono bažnyčioje lietuvaitėms tarnaitėms, kad jos į šv. Mišias galėtų ateiti miegant ponams. Deja, šios pamaldos su didžiuliais lenkų trukdžiais vyko tik du rytus, sukėlė dideles riaušes, turėjusias pasekmių visai Lietuvai, pats vikaras buvo perkeltas į kitą bažnyčią, o 1914 metų vasarą už lietuvišką veiklą ištremtas iš Vilniaus – iškeltas į Semeliškių Šv. Lauryno parapiją. Svarbiausia lietuviškoji veikla ištrėmimui iš Vilniaus buvo Lietuvių švietimo draugija „Rytas“. Be to, J. Steponavičius veikė Lietuvių Mokslo draugijoje, Lietuvių dailės draugijoje, buvo Lietuvių banko narys, bendradarbiavo periodikoje. Semeliškių bažnyčios ir parapijos istorijos 1830–1915 m. apraše rašoma: „1914 m. birželio mėn. Semeliškių bažnyčią ir parapiją iš kun. A. Masiulio priėmė kun. Dr. Jonas Steponavičius. Matyti, bažnyčios remontas dar nebuvo užbaigtas. Naujasis šeimininkas norėtų apmušti bažnyčią lentomis viduje ir iš lauko, sutvarkyti laiptus ir šventoriaus aptvėrimą, nudažyti altorius. Kadangi tiems darbams užbaigti reikia 4 500 rub., ūkininkai smulkūs ir neturtingi, o parapijos kasa tuščia, jis prašo pašalpos... Kadangi tais metais prasidėjo karas, tai, reikia manyti, kad naujasis klebonas jokios pašalpos negavo. Birželio 15 d. 1915 m. Trakų dekanas pranešė Konsostorijai, kad Semeliškių klebonas kun. Dr. J. Steponavičius gegužės 1 d. 1915 m. išvyko į armiją, palikdamas bažnyčią ir parapiją savo vikarui kun. Leonui Petkeliui.“

Tęsinys kitame numeryje

Pagal dr. Aldonos Vasiliauskienės, Jovitos Lesienės, Antano Lesio straipsnius

parengė Silvija Bielskienė


 



<- Grįžti į atgal