„ELEKTRĖNŲ ŽINIOMS“ – 20!

Šis numeris mums jubiliejinis – 20 metų savaitraščiui „Elektrėnų žinios“. Ta proga nutariau pakalbinti buvusius redaktorius, bendradarbius, bičiulius, prisidėjusius prie „Elektrėnų žinių“ gyvavimo. Klausiau, ką jiems reiškė „Žinios“, kokias patirtis įgijo ir ko palinkėtų skaitytojams ir „Elektrėnų žinioms“.

„ELEKTRĖNŲ ŽINIOMS“ – 20!

 

Šis numeris mums jubiliejinis – 20 metų savaitraščiui „Elektrėnų žinios“. Ta proga nutariau pakalbinti buvusius redaktorius, bendradarbius, bičiulius, prisidėjusius prie „Elektrėnų žinių“ gyvavimo. Klausiau, ką jiems reiškė „Žinios“, kokias patirtis įgijo ir ko palinkėtų skaitytojams ir „Elektrėnų žinioms“.

 

 

Redaktorius Gintaras MARKEVIČIUS

 

„Elektrėnų žiniose“ dirbti pradėjau 2006 m. liepą, o palikau – 2009 spalio mėn. Mane pakvietė „Elektrėnų žinių“ redaktorius Juozas Janonis per savo sūnų Darių, su kuriuo mes kartu dirbdavome karinėje vaikų vasaros stovykloje. (Su ponu Juozu ten ir susipažinau – jis atvažiuodavo į stovyklą papasakoti apie tremtį.) Žurnalistika man nebuvo svetima – iki tol 11 metų pradirbau Kaune, reklamos ir skelbimų laikraštyje „Noriu“, žurnale „Mobilis“, laikraštyje „Noriu Auto“ ir t. t. Todėl neatsisakiau kvietimo padirbėti regioninėje žiniasklaidoje. Žinoma, tai specifinė žurnalistika – ji daug „intymesnė“, nes už kiekvieno žodžio stovi žmogus, kurį kone visi pažįsta – juk savivaldybė nėra didelė, o joje žmonės, netgi šiame susvetimėjimo amžiuje, mato vieni kitus. Tam tikra prasme man buvo lengviau, nes aš buvau naujas žmogus, kas savaime reiškė nešališkumą. O jo greitai prireikė, nes pamačiau smulkmeniškas intrigėles – neva „politiką“, kuri, tiesą sakant, net nekvepėjo politika, greičiau tebuvo primityvių interesų ir paiko politikieriavimo atspalvis. Tačiau buvo įdomu dirbti su Elektrėnų inteligentais – Julija ir Juozu Janoniais, žinančiais apie miestą viską, iš jų galėjai pasimokyti kantrybės ir atlaidumo. O pasitikėjimo žmonėmis teko mokytis pačiam... Bet tai tebūnie, kaip sakoma, kai kuriems žmonėms „ant sąžinės“, o ne spaudai.

Atėjęs į laikraštį norėjau, kad jis įgautų universalesnį vaizdą, būtų įdomus vietinių naujienų perteikėjas ir kartu išlaikytų ankstesnę specifiką – krikščionišką toną. Būdavo labai smagu sulaukti gerų atsiliepimų, bet būdavo, kad norėjosi nagus nusigraužti po kokios nors nesėkmės. Kita vertus – toks ir yra „laikraščių žmonių“ gyvenimas! Gaila, bet prasidėjusi 2008 m. pasaulinė ekonominė krizė atsiliepė ir man – „Elektrėnų žinios“ turėjo susiveržti diržus (juk buvo panaikintos lengvatos spaudai), o aš juk nuo Elektrėnų gyvenu per 30 km, tad kai važinėjimo išlaidos tapo per didelės, turėjau atsisakyti „Elektrėnų žinių“ redaktoriaus darbo. Bet kai važiuoju pro Elektrėnus, sustojęs degalinėje būtinai nusiperku „Elektrėnų žinias“. Linkiu, kad laikraštis ir toliau atitiktų pavadinimą – „Elektrėnų žinios“.

 

Redaktorė Alma JURGELEVIČIENĖ 

Apmąstymai jubiliejaus proga

Ką galėčiau pasakyti apie tą gražų laiką nuo 2000-ųjų? Be abejonės, tai buvo mūsų visų, bent kiek susijusių su „Elektrėnų žiniomis“, augimo, naujų patirčių, tobulėjimo laikas. Laikraštis mums buvo tarsi kūdikis, kurį puoselėjome, auginome pasikliaudami ne tiek profesinėmis žiniomis, kiek savo jausmais, nuojautomis, vidinėmis tiesomis, išmintimi. Tai buvo begalinio entuziazmo, nelengvo intelektualinio ir dvasinio darbo, atsidavimo kilniai idėjai ir didžiulės atsakomybės laikas. Šiandien atsigręžus atgal gera matyti šviesius žmones, su kuriais nueitas ne vienų metų trukmės patyrimų kelias. Jubiliejaus proga norėčiau pasveikinti buvusius bendraminčius laikraščio leidėjus „naktinėtojus“: Juliją ir Juozą Janonius, Marių Janonį, Gintarą Markevičių, Vigiliją Vaitukaitytę, Giedrę Pūrienę, Eglę Milkamanavičiūtę, Giedrę Zagorskienę – tegu nepritrūksta jums stiprios sveikatos ir entuziazmo prasminguose šiandienos darbuose.

Gražios sukakties proga „Elektrėnų žinių“ kolektyvui linkiu neišsenkamų dvasinių ir kūrybinių jėgų, stiprybės ir tikėjimo savo kelio, savo darbo prasmingumu. Juk tik būdami stiprūs galime padėti kitiems rasti atramos taškus, atkurti teisingumą, atsilaikyti prieš nepalankius laiko vėjus. Linkiu, kad „Elektrėnų žinioms“ niekada netrūktų skaitytojų meilės ir pagarbos.

 

Redaktorė Giedrė PŪRIENĖ

Darbas „Elektrėnų žiniose“ buvo puiki profesinė patirtis, bet dar svarbiau, kad čia sutikau daugybę nuostabių žmonių. Kai kurie mano straipsnių herojai iki šiol gyvena mano mintyse. Kultūros žmonės, politikai, sportininkai, pareigūnai, gydytojai, mokytojai, tremtiniai, aktyvistai, dabar jau užaugę mokiniai... Sužavėdavo šių žmonių erudicija, profesionalumas, empatija, gera širdis ar aktyvumas – visi turėjo kažką, kas buvo verta laikraščio puslapių. Labai džiaugiuosi, kad dabartinė „Elektrėnų žinių“ redaktorė taip pat kažkada buvo viena iš šių ypatingų ir stiprų įspūdį paliekančių herojų.

Turbūt svarbiausia gyvenimiška ir profesinė pamoka, kurią išmokau dirbdama „Elektrėnų žiniose“, yra supratimas, kad vienos tiesos nebūna, arba, kad ji yra subjektyvi. Žmogus yra tas filtras, pro kurį perėjęs faktas gali virsti labai gera arba labai bloga žinia. Na, o laikraštyje, manau, svarbu, kad būtų ištransliuotas pats faktas, o ne bloga / gera žinia.

Labiausiai „Elektrėnų žinioms“ norėčiau palinkėti gyvuoti ir toliau, išlaikant savąjį veidą. Rasti kelią į skaitytojų širdis, keliant žurnalistikos kartelę aukščiau, o ne žeminant ją. Tegul faktų tikrinimas, darbo etika, kritinis, analitinis ir globalus mąstymas visuomet išlieka jūsų stiprioji pusė.

 

 

Bendradarbė Renata KISNIERIENĖ

Labai džiaugiuosi, kad teko būti laikraščio ,,Elektrėnų žinios“ bendradarbe. Be to, dirbdama žiniasklaidoje galėjau tobulėti ne tik kaip specialistė, bet ir bręsti kaip asmenybė. Čia susipažinau ir susigyvenau su tikrai draugišku darbuotojų kolektyvu, pasiruošusiu bet kurią minutę patarti, padėti, pamokyti. Džiaugiuosi, kad savo karjerą žiniasklaidos srityje pradėjau praktiškai nuo pirminės, tačiau labai svarbios grandies. Šitaip įgijau įvairiapusės patirties, kuri labai praverčia mano dabartiniame darbe. Ko gero, darbo žiniasklaidoje antspaudas manyje liko iki šiol. Skaitydama straipsnius pagaunu save, kad pirmiausia vertinu ne tai, kas rašoma, o kaip rašoma: kur sudedami akcentai, ar intriguoja pavadinimas, ar ekspresyvios nuotraukos. Nuoširdžiai sveikinu dabartinę „Elektrėnų žinių“ komandą smagios ir prasmingos šventės proga: ,,Būkit ir brandūs (juk jau du dešimtmečius skaičiuojat!), ir jaunatviškai pašėlę (juk dar tik dvidešimt!), tiesūs ir nepriklausomi.“

 

Bendradarbė Eglė MILKAMANAVIČIŪTĖ

 

„Elektrėnų žiniose“ pradėjau dirbti studijuodama magistrantūroje 2014 m. Radusi skelbimą laikraštyje nutariau išbandyti korespondento darbą. Mėgau rašyti, tad nebuvo labai sunku, be to – darbas buvo nenuobodus, tad laiminga laksčiau po savivaldybę su fotoaparatu, tušinuku ir bloknotu... Esu be galo dėkinga, nes įgijau labai daug geros patirties ir įgūdžių – išmokau ne tik rašyti straipsnelius, imti interviu, dirbti žurnalistinį darbą, bet ir objektyviau žvelgti į vietines aktualijas, politiką, pradėjau domėtis savivaldybėje vykstančiais renginiais ir tarybos veikla bei sprendimais, kitomis aktualiomis naujienomis, gilinausi į gyventojų problemas. Taip pat išmokau maketuoti, dirbti „Photoshop‘u“ – šiuos gebėjimus naudoju ir dabartiniame savo darbe, taip pat ir savo poreikiams. Tad patirtis – tiesiog neįkainojama! Labai džiaugiuosi, kad prisidėjau prie „Elektrėnų žinių“ istorijos ir linkiu, kad laikraštis gyvuotų dar bent dukart tiek! Neišblėstančio entuziazmo skleisti šviesą ir žinias žmonėms!

 

 

Bendradarbė Dalia RASLANIENĖ

 

Atsigręžti į praeitį...

Mano bendradarbiavimas laikraštyje ,,Elektrėnų žinios“ truko neilgai, bet tai buvo produktyvus laikotarpis. Dirbti laikraštyje skatino smalsumas ir noras priimti iššūkį. Ypač paveikūs buvo Vigilijos Vaitukaitytės žodžiai: ,,Laikraščio tikslas fiksuoti tiesą, informuoti, paisyti informacijos nešališkumo.“ Manau, ši idėja ir buvo mano straipsnių tikslas. Galiu prisiminti, kad įdomiausia buvo bendrauti su žmonėmis, stebėti, kas vyksta aplink ir analizuoti situacijas. Žinoma, bedirbdama įgijau labai svarbią patirtį: dalyvavau savivaldybės veikloje, kritiškai vertinau situacijas, atsakingai rašydama siekiau atskleisti aktualijas. Taigi, mano bendradarbiavimas laikraštyje ,,Elektrėnų žinios“, anot O. Mikaelis Aivanovo, ,,yra praeities išvada, rezultatas“. O ateitis priklauso laikraščio gyvavimui, kuris priklauso nuo idėjų, pozicijos laikymosi, pozityvios ir objektyvios  informacijos skleidimo. Tikiu, kad ,,Elektrėnų žinios“ išliks objektyvios, informatyvios ir ilgaamžės.

Tad gražaus gimtadienio ,,Elektrėnų žinioms“!

 

 

Bendradarbis Aivaras VEIKNYS

                     

Nemeluosiu, žurnalisto duonos atsivalgiau dar prieš atverdamas „Elektrėnų žinių“ redakcijos duris: esu kalbinęs ne vieną žinomą šalies menininką, sportininką, politiką, drauge su tuometiniu krašto apsaugos ministru Juozu Oleku skridau į Afganistaną, stovėjau šalia rusų estrados dievaičio Filipo Kirkorovo ir glosčiau jo šunelį, o kur dar visokios spaudos konferencijos, posėdžiai, degustacijos.

Ir vis dėlto, su šeima grįžęs į gimtuosius Elektrėnus, pirmiausia pagalvojau apie savo miestelio laikraštį. Kaip šiandien prisimenu: paskambinu į redakciją, susitariu dėl susitikimo, o jau kitą dieną ant pečių užsimetu kuprinę ir neskubėdamas patraukiu link bendrabučio, kuriame ir įsikūrusi redakcija. Einu ir baisiausiai jaudinuosi. Ne todėl, kad bijau negauti darbo, o todėl, kad einu savo vaikystės keliukais. Juk šitaip prieš daugybę metų kulniuodavau į biblioteką knygų, juk iš to bendrabučio mane, su mokyklos ar kiemo draugais lakstantį po stadiono pievą, pasiekdavo iš muzikos mokyklos sklindantys smuiko ar pianino skleidžiami garsai...

Nors „Elektrėnų žiniose“ dirbau trumpai – vos keletą mėnesių – šitam laikraščiui esu dėkingas už galimybę iš naujo pažinti savo miestą. Stebėdamas ir fotografuodamas pamačiau, kaip išsiplėtė ir išgražėjo Elektrėnai: nuostabiai sutvarkyta ežero pakrantė, po kuria, nusipurčius nostalgiją seniems, išklibusiems blokams, tiesiog malonu vaikščioti, atsinaujinusi savivaldybės aikštė, naujomis spalvomis nušvitusi senoji „profkė“, viena moderniausių visoje šalyje bibliotekų (o jų, kaip poetas, esu aplankęs ne vieną ir ne dvi). Šviesoforai, ir tie pagaliau atsirado...

O kur dar gausybė švenčių, pradedant rudens derliaus švente ir baigiant Elektrėnų raliu ar džiazo festivaliu...

Žodžiu, tikrai turime kuo džiaugtis ir didžiuotis.

Ir visai pabaigai: virusas anksčiau ar vėliau bus nugalėtas, karantinas baigsis, versime naują pasaulio ir savo gyvenimų puslapį. Tą darydami nepamirškime, kad geros žinios – tai nebūtinai blogos žinios. To labiausiai ir linkiu visam „Elektrėnų žinių“ kolektyvui gražaus jubiliejaus proga.

 

 

 

Bendradarbiai Adelė ir Augenis KASPUČIAI

Miela savaitraščio „Elektrėnų žinios" redaktore Silvija, norėtume papuošti Jus pavasario gėlių girlianda. Kiek metų bendraujame, tiek ir gėlių. Praėjo laikas, kai mūsų bendravimas buvo panašus į pumpurą, dabar jau viskas kitaip. Vėjo gūsiai atneša jau žydinčių gėlių kvepėjimą, atneša prisiminimus. Jūsų nuoširdumas kūrėjams, atlikėjams palietė mus. Dėkojame už puikiai organizuotus ir išviešintus „Elektrėnų žiniose“ dailininkų plenerus Semeliškėse.

 

Bendradarbė Jolita LĖLIENĖ

Gal diena niūri, gal dangus pilkas, nes patirtys redakcijoje miglotos ir tolimos... Tai buvo prieš 10 metų, o redakcijos nuotaikos tapačios, turbūt: kaip įtikti skaitytojui, kaip apskritai išlikti...

Tau, Silvija, širdingai ačiū, nes laikraščio politines miglas ir verpetus praskaidrinai kultūriniais ir kūrybiniais nušvitimais.

Būkite pirmi, būkite stiprūs ir reikalingi!

 

 

Sveikiname „Elektrėnų žinias", švenčiančias 20-mečio jubiliejų, ir linkime dar ilgų ilgų gyvavimo metų, gausaus ištikimų skaitytojų būrio, kūrybinės ir visokios kitokios sėkmės, nešant tik šviesą ir tiesą į kiekvienus jų laukiančius namus. Su švente, mielieji kolegos!

Bičiuliškai – Marija ŠAKNIENĖ, „Lietuvių godų" vyr. redaktorė,

S. Rapolionio ir St. Lozoraičio premijų laureatė,

ir Bernardas ŠAKNYS,

Lietuvos žurnalistų draugijos garbės narys

 

 

 

Sveiki brangūs Žemiečiai!

Nuolat seku Jūsų spalvingo gyvenimo „pulsą“, nes dabartiniai ir būsimi įvykiai visada laiku pasiekia mano namus. Sveikinu labai informatyvų ir šiltą krašto laikraštį su jaunatvišku jubiliejumi ir noriu palinkėti kūrėjams daug sėkmės ir kūrybingumo.

Su pagarba „EŽ'inio“ fanas, prof. Tadas ŠUMSKAS 

 

 

 

 

 

 

KAI ATEINI DALINTIS SAVIMI

Jau nuo mažų vaikystės dienų mus moko, kad reikia pasidalinti – žaislu, saldainiu, žaidimo vieta, knygele. Bet kaip tai padaryti mažam vaikeliui, kai tai jo mėgiamiausieji daiktai. Ir vaikas nesutinka… Po to jis auga, jo „turto” tampa vis daugiau, bet noro pasidalinti nedaugėja. Kodėl? Kiekvieną kartą juk nauji daiktai, jauti stipriai tą nuosavybės jausmą – „Mano!“

Užaugam… daiktai jau tampa ne itin svarbūs. Įgyti galime dabar lengvai. Vertybe tampa tai, ką savyje atrandame, kaip talentą, kaip siekį, kaip unikalius savus gebėjimus. Ir štai tada pakyla didis nevalingas noras pasidalinti savimi.

KAI TAVO TURTAS – ŽODIS IR ŽMOGUS

Šiandien mes skaitome šį laikraštį, kuris su mumis dalinasi tik tuo, ką turi geriausio. O ką geriausio gali jis turėti? Kas tas gėris regiono spaudoje? Tai kiekvienas Žmogus. Kiekvienas, kuris savimi, savo veiklomis, interesais, įkvėpimais, bendruomeniškumu ir pilietiškumu kuria savo kraštą ir tuo dalinasi su aplinkiniais – dalinasi savimi. Iš to kiekvieno pasidalijimo ir sklinda tai, ką randa ir fiksuoja žiniasklaida. Toks principas – surasti gėrį ir jį paskleisti, dalintis

GERU ŽODŽIU APIE ŽMOGŲ

Ir čia labai svarbi redaktoriaus akis. Kaip rasti tų gražių savaitės įvykių, kai dar tiek daug aplinkui ir ne pačių geriausių žinių. Ir tai įmanoma, kai tavo moto – SKLEISTI TAI, KĄ TURIME GERIAUSIO! Tai sugebėjo Silvija Bielskienė ir jos komanda. Kiekvienas numeris skambus su vedamuoju, kai skauda, neslepia, kai džiaugsmas – džiaugiasi. Jos žvilgsnis įžvalgus, širdis gili. Bet visuomet objektyvi.

Sveikindama jus su šia gražia jaunatviška 20-mečio minima švente linkiu dar augti, skleidžiant kuo daugiau aktyvių, pilietiškų žmonių ir jų gerų darbų. Dėkoju už visada atviras jūsų širdis, priimant tai, ką kuria Elektrėnų savivaldybės jaunieji – už dalijimąsi nuoširdžiais jaunimo darbais pilietiškumo projekte „Virtualus manekenas” Semeliškių gimnazijoje ir Žebertonių kaimo bendruomenėje.

Tebūna jums daugiau gerų žinių!

Virginija DAMBRAUSKIENĖ

 

Elektrėnų-Kaišiadorių krepšinio lygos bendruomenė (EKKL), dėkodama už nuolatinę mūsų pirmenybių eigos informacinę sklaidą, sveikina laikraščio „Elektrėnų žinios” 20-ojo jubiliejaus proga ir linki visam redakcijos kolektyvui sveikatos, stiprybės, neblėstančios energijos tolimesniame kūrybiniame kelyje, šviečiant Elektrėnų krašto žmones.



<- Grįžti į atgal