Raudonasis Kryžius: migrantų padėtis reikalauja humanitarinio atsako

Lietuvos Raudonasis Kryžius kartu su Europos Sąjungos Kryžiaus draugijomis ragina ES vyriausybes skirti tinkamą dėmesį migrantų krizei Viduržemio jūroje, ieškoti ilgalaikių sprendimų ir tinkamai laikytis tarptautinės teisės įsipareigojimų.

Svarbu ir teisinga, kad tiek daug pasaulio rūpesčio yra skiriama padėti nukentėjusiems nuo žemės drebėjimo Nepale. Tačiau taip pat svarbu nepamiršti ir kitos humanitarinės krizės,  prikausčiusios mūsų dėmesį prieš įvykstant minėtam drebėjimui – Viduržemio jūroje skęstančių migrantų.
Abi šios nelaimės yra tragiškos. Abiejų nelaimių metu žuvo tūkstančiai žmonių. Vis dėlto, netikėta gamtinių nelaimių prigimtis keičia tai, kaip į ją reaguojame mes, kaip stebėtojai. Besitęsiančios, sudėtingos nelaimės, kurių metu per ilgą laiką žūsta daug žmonių, nesukelia tiek palaikančios reakcijos, kiek netikėtai įvykęs žemės drebėjimas ar taifūnas.
Turime keisti tai ir pripažinti, jog migrantų padėtis taip pat reikalauja humanitarinio atsako. Manoma, kad per paskutinius aštuoniolika mėnesių Viduržemio jūroje, bandydami pasiekti Europą, paskendo daugiau kaip 5000 žmonių. Šie skaičiai daro Viduržemio jūros pakrantės vandenis pačia pavojingiausia pasaulio siena. Tai turėtų paskatinti aktyvius veiksmus, įsipareigojimą bei paramą .
Mes, Raudonojo Kryžiaus draugijos Europoje, žinome, jog reikia didesnių pastangų, skirtų kilmės šalims – teikti humanitarinę pagalbą ir dėti diplomatines pastangas, kad būtų pagerintos sąlygos konflikto zonose, pabėgėlių stovyklose ir skurstančiose šalyse, iš kurių žmonės bėga. Bet kokios strategijos dalimi turi būti siekis spręsti šiuos sudėtingus klausimus. Tačiau mes taip pat neturime būti naivūs ir tikėti, kad galime pasiekti greitų rezultatų. Daugelis aršiausių pasaulio konfliktų, tokių kaip Sirijoje, Irake ar Pietų Sudane, yra labai toli nuo bet kokios atomazgos. Kai kurios itin sunkios politinės situacijos, tokios kaip Somalio pusiasalyje, nebus išspręstos tik humanitarinės pagalbos dėka.
Mes taip pat žinome, jog pabėgėlių stovyklose, kur nuolat teikiama pagalba, palapinės, antklodės ir maisto paketai padaro žmonių gyvenimus pakenčiamais, tačiau tai nesumažina sunkumų, pažeminimo ir nusivylimo, kurį patiria žmonės, gyvenantys šiose stovyklose. Natūralu, kad žmonėms norisi ir reikia daugiau, nei tik išgyventi teikiamos humanitarinės pagalbos dėka. Todėl atsidūrę beviltiškiausiose situacijose, ryžtingiausi ir toliau rizikuos viskuo tam, kad susikurtų šviesesnę ateitį.
Bet koks bandymas sustabdyti šią ambiciją bus nesėkmingas. Daugeliu atveju, tai bus ir morališkai nepateisinamas bandymas, atsižvelgiant į baisumus ir visišką skurdą, kurį patiria nuo to bėgantys. 2014 metais migruoti priverstų žmonių skaičius viršijo 50 milijonų. Tokie duomenys paskutinį kartą istorijoje buvo tik po Antrojo pasaulinio karo.
Žmonės ir toliau bėgs iš beviltiškų situacijų, o Europos Sąjungos ir jos šalių narių neveikimas tik toliau prisidės prie didesnių šių žmonių kančių. Tai reikš dar daugiau siaubingų istorijų apie išnaudojimą ir smurtą, kurios baigiasi tragiškomis ir mirtimi paženklintomis kelionėmis. Visai kaip tos, kurios driekiasi per Viduržemio jūrą.
Daugelis raginančių ir toliau laikytis neveikimo politikos teigia, kad visos kitos priemonės, galinčios palengvinti žmonių keliones, veiktų kaip traukos faktorius. Mes Raudonajame Kryžiuje raginame mūsų Vyriausybes pakilti aukščiau šios retorikos ir pripažinti, jog migracija yra nenuginčijamas faktas, ir mes turime laikytis tarptautinės teisės įsipareigojimų. Mes, kaip tarptautinė bendruomenė, turime rasti humaniškus ir efektyvius būdus, kuriais galėtume valdyti migraciją.
Praėjusį mėnesį Europos lyderiai susitiko Briuselyje ir įsipareigojo padidinti paieškos ir gelbėjimo operacijas Viduržemio jūroje. Tai yra labai svarbu, tačiau tai turėtų būti tik vienas iš platesnės strategijos elementų. 
Mes turime toliau kurti tokią migracijos ir prieglobsčio politiką, kuri būtų ilgalaikė ir paremta humaniškumo, solidarumo ir pagarbos žmogaus teisėms principais. Ši politika turi ieškoti sprendimų pagrindinėms problemoms ir užtikrinti teisinę apsaugą bei būtiną humanitarinę pagalbą migracijos keliuose.
Kontraversiškai, tačiau būtinai ši strategija turi kalbėti apie tai, ką galima padaryti, kad būtų sukurti saugūs ir teisėti būdai, kaip prašyti prieglobsčio Europoje ir kaip proporcingai bei sąžiningai paskirstyti šią atsakomybę Europos kontinente. Nepaisant egzistuojančių baimių, tai sudarytų mažumą prieglobsčio prašymų. Kaip pabrėžia Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra – daugiau nei 80 procentų pabėgėlių renkasi likti kuo arčiau savo kilmės šalių tam, kad išsaugotų galimybę grįžti namo. To pasekoje didžioji dalis atsakomybės padėti pasaulio pažeidžiamiausiems žmonėms tenka ne išsivysčiusioms ekonomikoms Europoje, bet vienoms iš skurdžiausių pasaulio šalių.
Mes turime atsižvelgti į šį faktą prieš paneigdami savo atsakomybes šioje krizėje. Migracija ir prieglobsčio ieškojimas yra mūsų modernaus pasaulio dalis ir mums reikia būti aktyviems bendradarbiaujant su kilmės, tranzito ir tikslo šalimis tam, kad apsaugotume teisę ieškoti tarptautinės apsaugos.
Tai gali būti nepopuliaru, bet tai yra teisinga.
Pasirašė:
Austrijos Raudonasis Kryžius
Belgijos Raudonasis Kryžius
Didžiosios Britanijos Raudonasis Kryžius
Kroatijos Raudonasis Kryžius
Kipro Raudonasis Kryžius
Danijos Raudonasis Kryžius
Vokietijos Raudonasis Kryžius
Airijos Raudonasis Kryžius
Suomijos Raudonasis Kryžius
Italijos Raudonasis Kryžius
Lietuvos Raudonasis Kryžius
Liuksemburgo Raudonasis Kryžius
Maltos Raudonasis Kryžius
Nyderlandų Raudonasis Kryžius
Norvegijos Raudonasis Kryžius
Ispanijos Raudonasis Kryžius
Švedijos Raudonasis Kryžius

Gintarė Guzevičiūtė, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija



<- Grįžti į atgal

Daugiau nuotraukų