Kai vaikai nebenori žaisti

Kitaip nei nerimastingieji, depresyvūs vaikai paprastai yra tarsi nematomi. Todėl dažnai daug vėliau sulaukia deramos pagalbos.

Nerūpestingas vaikų džiaugsmingumas, jei ir apsiniaukia, paprastai neilgam. Juokas ir ašaros, džiaugsmas ir liūdesys ankstyvoje vaikystėje yra neišskiriami palydovai. Jei dėmesį patraukia gardūs ledai, naujas nuotykis ar nuotaikingas žaidimų draugas, akimirksniu pasimiršta net skaudamos žaizdos. Liūdni vaikai tuščiais žvilgsniais, kaip dažnai manoma, sutinkami daugiausia skurdžiose šalyse, pabėgėlių stovyklose ir karo zonose.
Tačiau tikrovė kitokia. Ir mūsų tarpe gyvena vaikų, kurie dar kūdikystėje suserga depresija. Kuo anksčiau pasireiškia sutrikimas, tuo sunkesnė paprastai būna eiga ir didesnis pavojus, kad tai turės ilgalaikių pasekmių. Kaip dažnai mažamečiams vaikams pasireiškia depresijos, galima tik spėlioti. Vakarų šalyse nuo depresijos kenčia apie 2–3 procentai pradinukų ir 4–5 procentai paauglių. Nors šis skaičius didesnis nei anksčiau, priežastis gali būti ne faktinis susirgimų skaičiaus padidėjimas, bet veikiau greitesnė reakcija kilus įtarimų, todėl sutrikimas dažniau diagnozuojamas.
Kaip pažymi Alainas Di Gallo iš Bazelio (Šveicarija) universitetinių psichiatrijos klinikų Vaikų ir jaunimo psichiatrijos klinikos, dar ir šiandien daugeliui sunku pripažinti, jog jų vaikas turi depresijos sutrikimą. Todėl pediatrai, mokyklų psichologai ir mokytojai turėtų anksti atkreipti dėmesį, jei mokinys ilgesnį laiką laikosi nuošalėje ir vangiai dalyvauja mokymosi procese. Žinoma, tai reikalauja didelio budrumo, nes, kitaip nei hiperaktyvūs vaikai, depresijos sutrikimų turintys berniukai ir mergaitės dažniausiai būna ramūs, netrukdo vesti pamokos ir niekaip kitaip nekrenta į akis.
Vaikų ir paauglių liūdesį pražiūrėti lengva dar ir dėl to, kad jis dažnai pasireiškia kitaip nei suaugusiesiems. Nors ir jauniems pacientams dažniausiai pasireiškia vangumas, susidomėjimo praradimas ir neviltis, į pirmą planą dažnai iškyla kiti simptomai. Pirmiausia tai fiziniai nusiskundimai kaip pilvo skausmai ir pykinimas, irzlumas, apetito stoka ir silpnas frustracijos toleravimas.
Sykiu bemaž visi depresiški vaikai išgyvena stiprias baimes. Kaip teigia Kai‘us vos Klitzingas iš Leipcigo (Vokietija) universiteto Vaikų ir paauglių psichiatrijos, psichoterapijos ir psichosomatikos klinikos, nėra nieko neįprasto, jei vaikas baiminasi tamsos, vorų ar šunų arba su išgąsčiu reaguoja, kai mama jį palieka vaikų darželyje. Tokios baimės pasireiškia daugiau nei pusei visų penkiamečių ir paprastai praeina savaime. Tačiau jei vaiką kamuoja keletas ir, be to, labiau išreikštų fobijų, pavyzdžiui, jei šunų baimė tokia stipri, kad vaikas nebedrįsta išeiti iš namų, tokiu atveju reikalinga pagalba.
Perdėtas baikštumas ne tik daro žalą vaiko vystymuisi. Ikimokykliniame amžiuje pasireiškę požymiai gali pranašauti depresiją. Štai neseniai publikuotos Leipcigo vaikų psichiatrų atlikto tyrimo išvados[1] , kuriame dalyvauti pakviesta 3700 trejų–penkerių metų amžiaus vaikus auginančių tėvų. Jų buvo prašoma atsakyti į klausimus apie tai, su kokiais sunkumais susiduria jų atžalos ir kokios jų stipriosios pusės.
Dalyvauti tyrime sutiko apie pusė pakviestųjų. Remiantis tėvų pateikta informacija, 209 mažamečiams buvo būdingas apskritai padidintas baikštumas ar vyraujanti prislėgta nuotaika. 119 prislėgtųjų ir 117 nerūpestingų vaikų tėvų sutiko drauge su savo vaikais dalyvauti išsamesniame tyrime. Jo metu paaiškėjo, kad tik 79 vaikams iš tikrųjų nebuvo jokių simptomų (kontrolinė grupė), 93 buvo perdėtai baikštūs, o 64 dar ir depresiški.
Kaip vėliau paaiškėjo, depresyvūs vaikai patyrė vidutiniškai daugiau ir stipresnius baimės simptomus nei vien tik baikštieji tyrimo dalyviai; taip pat juos dažniau kamavo socialinė fobija, taigi jiems buvo sunku užmegzti ryšį. Taip pat pastebėta, kad dažnai depresiškų vaikų motinos taip pat turėjo depresinių sutrikimų, šeimoje vyravo konfliktiška atmosfera arba vaiką augino vienas iš tėvų.
Vien tik baimes (be depresinių sutrikimų) patiriantys berniukai ir mergaitės rečiau augo tokiomis gyvenimo sąlygomis, vis dėlto dažniau nei kontrolinės grupės dalyviai. Iš tyrimo neplaukia, ar liūdesys yra perdėto baikštumo pasekmė ar išsivysto nepriklausomai nuo to. Tačiau, pasak K. von Klitzingo, labai tikėtina, kad stiprios baimės, ypač jei paliekamos likimo valiai, ilgainiui išauga į prislėgtą nuotaiką.
Žinoma, ne visi berniukai ir mergaitės, kurie auga sunkiomis gyvenimo sąlygomis, suserga depresija, ir atvirkščiai – dalis vaikų, kurie susiduria tik su kasdienišku stresu, taip pat tampa depresyvūs. Ar ir kiek nemalonios patirtys išbalansuoja dvasinę pusiausvyrą, priklauso taip pat ir nuo genetinės sanklodos. Aplinkos ir genų sąryšis daug sudėtingesnis, nei anksčiau manyta. Ir atsiranda jis ne tik gimus, bet dar motinos įsčiose. Kaip tai pasireikš, viena vertus priklauso nuo gyvenimo būdo, kita vertus nuo būsimosios motinos emocinės būsenos.
Antai jei nėščioji išgyvena stiprias baimes ar depresijas, labiau aktyvinama vaisiaus nervų sistema. Jau kūdikystėje, bet ir vėliau gyvenime tokie vaikai ypač jautriai reaguoja į emocinį krūvį. Įtampą keliančiose situacijose jų organizmas išskiria daugiau streso hormonų. Tokie vaikai auga baimingesni nei mažesnį psichinį krūvį patiriančių nėščiųjų atžalos.
Be to, kaip neseniai išsiaiškino Singapūro universiteto mokslininkai, būsimųjų mamų depresijos sąlygojo nenormalių nervinių jungčių susidarymą tam tikroje vaiko smegenų srityje. Kalba eina apie vadinamuosius migdolinius kūnus (Amygdalae) – vieną iš limbinei sistemai priklausančių smegenų sričių, kuri be kita ko reguliuoja baimės jausmus, vertina pavojų keliančias situacijas ir daro didelę įtaką depresijų bei fobijų formavimuisi.
Kol kas nėra visai aišku, kokiems molekuliniams mechanizmams veikiant nėščiosios nuotaika lemia vaiko vystymąsi. Tačiau panašu, kad vienas svarbiausių vaidmenų čia tenka epigenetikai. Šiuo terminu nusakomi cheminiai DNR pokyčiai, kurių tikslas ilgainiui įjungti arba išjungti tam tikrus genus. Geriausiai ištirto epigenetinio proceso, metilinimo, metu prie geno prijungiama metilo grupė – trys vandenilio ir vienas anglies atomas, ir taip genas nuslopinamas, arba išjungiamas.
Kitaip, nei ilgą laiką manyta, prieš gimstant susiformuojantys epigenetiniai įspaudai nėra nekintami. Kaip atskleidžia daugybė gyvūnų ir žmonių stebėjimų, gyvenimo pradžioje šiuos įspaudus dar įmanoma iš dalies ištrinti. Antai žiurkių jaunikliai, motinos įsčiose jautę nuolatinį stresą, nepatiria jokių žalingų pasekmių, jei po gimimo sulaukia rūpestingos motinos globos ir auga stimuliuojančioje aplinkoje. Taip išnyksta anksčiau atsiradę nepalankūs pokyčiai smegenyse. Sykiu tokiomis aplinkybėmis nepasireiškia depresiškas elgesys, tokie gyvūnai yra vienodai gyvybingi bei gabūs kaip ir be didesnio streso išaugę jų bendrarūšiai.
Regis, panašūs procesai būdingi ir žmogui. Štai britų mokslininkų atlikta studija atskleidžia, kad moterys, kurios nėštumo metu patyrė partnerio agresiją, gali apsaugoti savo vaikus nuo neigiamo iki gimdymo patirtų išgyvenimų poveikio dažnai imdamos juos ant rankų, glostydamos ir myluodamos.
„Tačiau depresijos, stresas ir prievarta partnerystėje dažniausiai nesibaigia sulig kūdikio gimimu, – sako žymus Kanados neurobiologas Michaelis Meaney iš Makgilio universiteto Monrealyje, daug prisidėjęs prie ryšio tarp motiniškos globos ir vaiko elgesio išaiškinimo. – Paprastai žalojanti aplinka vaiką supa ne tik motinos įsčiose, bet ir vėliau.“ Kaip pastebi K. von Klitzingas, bemaž visi vaikai ir paaugliai, jo klinikoje gydomi dėl depresijų, yra užaugę problemiškoje socialinėje aplinkoje. Be to, kuo pacientas jaunesnio amžiaus, tuo didesnį poveikį dažniausiai turi neigiama šeimos situacija.
Todėl nieko stebėtino, kad tėvams reikalinga tokia pati pagalba kaip ir jų vaikui, kartais netgi didesnė. Kaip pabrėžia Leipcigo vaikų psichiatras, jei motiną kamuoja depresijos, pirmiausia reikia gydyti ją pačią. Antraip chroniška prasta nuotaika trukdys jai skirti reikiamą dėmesį vaikui. Deja, be aktyvaus tėvų indėlio depresiškų vaikų gydymas negali būti sėkmingas. Dirbant su paaugliais tėvų bendradarbiavimas taip pat reikšmingas, bet ne toks kaip gydant vaikus.
Skiriasi ir šių dviejų amžiaus grupių gydymo būdai. „Vaikams paprastai neskiriama psichofarmacinių preparatų, nes šiuo atveju jie neduoda laukiamo rezultato, – pabrėžia A. Di Gallo. – Galbūt todėl, kad vaikų smegenys dar vystosi arba depresijų neurobiologija ankstyvame amžiuje skiriasi nuo suaugusiųjų.“ Tačiau ir gydant paauglius apie antidepresantų vartojimą svarstoma tik tuo atveju, kai psichoterapija lieka be atsako, depresijos eiga labai sunki arba labai padidėja savižudybės pavojus.

Nicola von Lutterotti
Vertė Dangė Vitkienė

Bernardinai.lt



<- Grįžti į atgal