„Jei ne Mahometas pas kalną, tai...“ arba Adventas kitaip

„Būtinai parašykite apie tai“, – siūlė skaitytojas laiške, iš JAV išeivių lietuvių išgirdęs apie jiems didelį įspūdį padariusius susitikimus su ses. Igne Marijošiūte MVS. Beveik 20 susitikimų skirtinguose namuose, dalijantis tikėjimo ir gyvenimo įžvalgomis, anot dalyvavusiųjų liudijimo, tapo itin prasminga advento kelione. Išties, kai žmonėms šiuolaikinis gyvenimas kelia tiek daug reikalavimų, o šeimos patiria didelį spaudimą, skirti laiko dvasiniams poreikiams ir tikėjimo gyvenimui yra nemenkas iššūkis. „Jei ne Mahometas pas kalną, tai kalnas ateina pas Mahometą“, – teigia sena patarlė. Panašiai nutiko ir sesei Ignei pasiūlius ateiti į žmonių namus ir skirti laiko dvasiniams pokalbiams.

Apie galimybę buvo paskelbta Bažnyčios žiniaraštyje, ir kas norėjo, pakvietė savo pažįstamų, draugų, suderinę jiems tinkamą laiką bažnyčios raštinėje. „Aš atėjau žinodama, kad seselės Ignės paruošti pokalbiai bus ypatinga dovana“, – sakė Raminta. Kitas žmogus tikėjosi išgirsti ką nors daugiau šventinio . „Buvo įdomu ir geriau, negu tikėjausi“, – teigė Kostas.
„Pati mintis ne nauja, – sako ses. Ignė. – Jau anksčiau esu tai siūliusi kaip galimybę pasiekti daugiau žmonių, ypač sudarant sąlygas tiems, kurie į susitikimą bažnyčioje greičiausiai neateitų.“ Šį pasiūlymą, anot iniciatorės, pirmiausia įkvėpė žinojimas, kad išeivijoje lietuviai gyvena labai išsisklaidę, dažniausiai toliau nuo lietuviškų parapijų, – pavyzdžiui, tenka įveikti atstumą kaip nuo Kauno iki Vilniaus. Parapijiečiai turi daugybę  kasdienių įsipareigojimų, derina darbo ir šeimos reikalus, ne vienas porą kartų per savaitę važiuoja į parapiją dalyvauti choro ar šokių grupės repeticijose, veža vaikus į lituanistinę mokyklą. „Reikia ypatingo pasišventimo dar kartą važiuoti iki parapijos dėl kokio nors religinio renginio“, – teigia ses. Marijošiūtė MVS.
Antras motyvas – labai puikus popiežiaus Pranciškaus paraginimas išeiti iš savo įprastos terpės ir eiti pas „aveles“, parsinešti jų „kvapo“ – jų išgyvenimus, jų klausimus ir laikyti juos maldoje. „Tad ir pasiūliau iniciatyvą Adventas namuose, kad norintieji pasikviestų pagal gyvenamą rajoną savo draugus, giminaičius ar ką tik nori – susiburti pasidalinti religinėmis mintimis, įprasminti advento laikotarpį.“
„Per dvi savaites dalyvavau dešimtyse skirtingų vietų. Tai parodo, kaip domina žmones tokia galimybė ir koks stiprus jų noras skirti laiko tikėjimui, jei tik atsiranda palankesnės sąlygos“, – pabrėžė pašnekovė. Atitinkamai pagal susirinkusiųjų būrį, diskusijos ir klausimai atvėrė langą į gilesnius tikėjimo vandenis.

Pokalbio temos

Pasinaudodama šiuolaikinėmis priemonėmis, ses. Ignė paruošė keletą prezentacijų, kurios geriau iliustravo mintis. „Taip visiems įdomiau ir padeda geriau suprasti, – sako ji. – Pirmiausia bandžiau nupiešti mūsų postkrikščioniškosios aplinkos reiškinius, padėti atpažinti jos poveikį ir dažnai nepastebimą įtaką. Esame apsupti ir įtraukti į Kalėdų šventimo laikotarpį, kuris savaime nutrina advento kaip Viešpaties laukimo – pasiruošimo – išganymo reikšmę. Tik parodant sąmoningą dėmesį, abu advento ir Kalėdų elementai gali gražiai susipinti.“
Kita mintis – kaip svarbu patirti asmeninį ryšį su Dievu. Popiežius Pranciškus dažnai pabrėžia šios patirties būtinumą ir apgailestauja, jog daugybė pakrikštytų žmonių gali net nežinoti, jog galimas asmeninis ryšys su Dievu, ir todėl nei to siekia, nei patiria.
Malda (kiekvienas bendravimas su Dievu), tikėjimo dalinimasis (bendravimas su kitais), gero darymas (dvasinis gyvumas padaro jautresnius kitiems ir skatina linkėti jiems gero) kaip tik ir teikia džiaugsmą, atlaidumą, meilę, o tai – pamatinė Kalėdų ir tikinčiojo patirtis.
„Prisiminėme ir tai, kad Viešpats yra tarp mūsų ypač apčiuopiamai, kai su Jo pagalba nugalime savyje blogį/nuodėmę ir priimame jo teikiamą viltį žengti vis iš naujo“, – sako ses. Ignė. Išklausę minčių, susirinkusieji jas aptardavo diskusijoje, o vakaro pabaigoje buvo  giedamos advento giesmės, skaitoma ištrauka iš pranašo Izaijo bei baigiamoji malda.
„Man atrodė svarbu kalbėti apie tokį mūsų visuomenės reiškinį, kai nuolat daugėja jaunų žmonių, kurie niekuo netiki („NONES“ pagal PEW Forum studiją), arba krikščionio ateistio (Christian Atheist) reiškinį, kuris ragina grįžti prie pagrindų: Dievas yra, tapo žmogumi, ir nė vieno, ateinančio pas Jį, nepalieka. O kad visa teorija taptų tikrove – tam ir giesmė, ir Šv. Rašto skaitymėlis, ir savais žodžiais išreikšta malda“, – įsitikinusi vienuolė.
Viskas vyko be ypatingo paraginimo: „Tiesiog draugas draugą kvietė. Amžius įvairus, nuo jaunų tėvų iki vien senjorų grupelių. Žmonių skaičius svyravo nuo šešių iki dvidešimties. Tačiau bet kuriuo atveju buvo gera, nes patys žmonės norėjo susitikti. Jaučiu, kad visiems buvo naudinga ir gera. Žmonės teiravosi, kada bus galima šią patirtį pakartoti“, – liudijo pokalbių vadovė.
„Tokia forma patraukli, nes pokalbis vyksta nedidelėje, daugiausia pažįstamų grupėje, kur daugiau progų ir drąsiau ką nors pasakyti ir pačiam, dalyvauti diskusijose...“, – sako viena dalyvių, pabrėždama, kad bendras pokalbis grupėje ne tik praturtino dvasinį gyvenimą ir tikėjimo pažinimą, bet ir labai suvienijo žmones, leido pasijusti artimiems.

Saulena Žiugždaitė



<- Grįžti į atgal