„Didžiuojamės ir džiaugiamės, kad esame nuostabių šeimų ir nuostabių žmonių rate“

Susipažinkime: kur gyvenate, kiek turite biologinių vaikučių ir kiek jų globojate?

Susipažinkime: kur gyvenate, kiek turite biologinių vaikučių ir kiek jų globojate?

Esame Virginija ir Ramūnas. Gyvename Elektrėnų mieste. Turime du biologinius vaikus – tai sūnūs, jie jau suaugę. Jaunėlis kitais metais baigs gimnazijos mokyklą, o vyresnėlis – Vilniaus universitetą. Šiuo metu turime du laikinai globojamus vaikus. Per visą laikotarpį turėjom keturis vaikus, deja, kartais taip nutinka, kad ne visi vaikai grįžta pas savo tėvus.

 

Kas jus paskatino imtis budinčių globotojų veiklos?

Budinčiais globotojais esame nuo 2017 m. Tačiau apie vaikų globą buvome svarstę jau nemažai metų – ir vyro Ramūno iniciatyva. Tik aš vis turėjau abejonių, ar galėsiu mylėti svetimus vaikus, kaip savo, ar tikrai pajėgsiu prisiimti tokią atsakomybę. Turbūt turėjo praeiti nemažai laiko, kad suprastume, jog nebijome iššūkių.

 

Suprantama, kad tai yra be galo sudėtingas darbas, su kokiais sunkumais susiduriate?

Taip, tai nelengvas kelias, neaplenkia mūsų ir sunkumai. Jų būna, kuomet vaikai pas mus atkeliauja. Tada viskas keičiasi ir mūsų šeimoje. Juk tie vaikai būna pilni baimės, nerimo. Jie tuo metu išgyvena netektį, ir mes turime jiems padėti nurimti, kad jie jaustųsi saugūs, mylimi. Ir tai būna tikrai nepaprasta. Vaikai ir pyksta, ir maištauja, ir nemigo naktys būna, kuomet keliasi penkis kartus per naktį. Tai iš tikrųjų reikalauja daug jėgų, kantrybės, kiekvienąkart supranti, kad turi išlikti ramus. Reikia atiduoti daug savęs ir įdėti daug darbo ir pastangų, kad vaikai greičiau adaptuotųsi šeimoje. Neretai turi jie ir sveikatos sutrikimų, ir problemų su raida.

 

Kas padeda spręsti iškilusius nesklandumus ir kas labiausiai pradžiugina, globojant vaikučius?

Dažnai padeda susitvarkyti su įvairiomis problemomis Globos centro specialistai. Betgi su visais sunkumais lydi mus ir džiaugsmas, kuomet biologiniai vaikai, paprašius pagalbos, niekuomet neatsisako padėti: paguodžia, kai jiems liūdna, nuramina, kai skauda ar baisu – tai didžiausia ir nuostabiausia pamoka mylėti kitą, užjausti ir suprasti, kad jie tokie patys vaikai, kaip ir visi, ir lygiai taip pat yra verti būti mylimi, jaustis reikalingais, laukiamais. Ir kaip gera, kai matai juose džiaugsmą, kaip kiekvieną dieną ne vieną kartą pasako man, vyrui ir vaikams, kad myli, kai laukia prieš miegelį apkabinimų. Džiaugsmas, kai vaikuose dingsta baimės. Ir tas žodis – „mama“! Tuomet suprantam, kokį svarbų darbą mes darome.

 

Išvardykite bent kelis pavyzdžius, kurie paskatintų imti globoti svetimus vaikučius.

Labai norėtųsi, kad mūsų visuomenėje sparčiau keistųsi požiūris į paliktus, nuskriaustus ir apleistus vaikus. Tai nėra esamų globos centrų, budinčių globotojų, globėjų ar įtėvių problema, tai mūsų visų. Jie vaikšto tomis pačiomis gatvėmis, lanko tuos pačius darželius ir mokyklas. Ir jie tikrai nori taip, kaip ir visi vaikai, skleistis kaip gėlės ir jaustis svarbūs ir mylimi. Na, o jeigu kas galvojate apie globą, bet jums iškyla baimė, nerimas ar atsiranda daug klausimų, tai jūs tikrai tą galite daryti – nuostabi galimybė pasimatuoti GIMK mokymuose. Tai metas prisiminti vaikystės džiaugsmus ir netektis, prieraišumo ryšį, labiau pažinti save ir savo vyrą, santykius su vaikais. Dalintis savo gyvenimo patirtimi su kitais ir mokytis iš kitų. Kuomet esi atviras, kantrus, besidalinantis ir pasiryžęs kai kada atsisakyti savo hobių, išeiti iš komforto zonos, tuomet žinai, kad gali padėti kitiems.

 

Ko palinkėtumėte esantiems globėjams?

Visiems globėjams palinkėčiau nebijoti būti atviriems ir eiti į priekį, tik tuomet pasikeis visuomenės nuomonė apie mus. Būkit drąsūs, atviri ir sveiki.

Norėčiau pasakyti, kad visuomet turėjome ir turime didelį artimųjų ir draugų palaikymą. Didžiuojamės ir džiaugiamės, kad esame nuostabių šeimų ir nuostabių žmonių rate. Ačiū jiems!

 

 

Dėkoju abiem šeimoms už nuoširdų pokalbį.

Kalbino Silvija BIELSKIENĖ



<- Grįžti į atgal