Prezidentūroje pagerbtos Lietuvos mamos: G. Nausėda apdovanojo už nuopelnus motinystei ir vievietę Snieguolę Kasperavičienę

Prieš sekmadienį minimą Motinos dienos šventę Prezidentas Gitanas Nausėda ketvirtadienį, gegužės 4-ąją,  ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojo mamas už jų nuopelnus motinystei ir globai, už atsakingumą, pasiaukojimą, įkvepiantį pavyzdį savo bendruomenei ir visai visuomenei. Tarp apdovanotųjų – vievietė Snieguolė Kasperavičienė, išauginusi šešis vaikus. Tėvo dienos proga Snieguolės vyras Kęstas Kasperavičius bus apdovanotas atskiru Prezidento dekretu birželio mėnesį.

Šis apdovanojimas – didžiausia Dievo dovana

Dar iki apdovanojimo, balandžio 29-osios popietę, apsilankiau Snieguolės jaukiuose, ką tik iškeptu pyragu kvepiančiuose namuose, kartu mane pasitiko ir dvi jos dukros –  Miglė ir Neringa.

Pirmiausia papasakokite, kaip sužinojote apie apdovanojimą ir kokias emocijas jums sukėlė ši ypatinga žinia.

Buvo labai netikėta, pasijutau euforijoje, kaip tik buvo anūkė pas mane, ji nubėgo paskambinti tėčiui ir jam pirmoji pranešė šią žinią, o mano jauniausias sūnus iškart pasakė: „Aš tikrai važiuosiu pas Prezidentą Nausėdą, neisiu tą dieną į mokyklą.“

Tai planuojate vykti su visais vaikais?

Ne, laiške parašyta, kad šventiniame renginyje gali dalyvauti du šeimos nariai, suprantama, juk dalyvių – iš 60-ies savivaldybių, tai jei visos mamos suvažiuotų su visais vaikais, tai ir vietos pritrūktų.

Kaip nusprendėte, kas atstovaus jūsų šeimai?

Tai važiuos vyriausia dukra Miglė ir jauniausias sūnus Kristupas – taip nutarė vidurinysis sūnus ir mano mamytė.

Ar jau viskas suruošta kelionei pas Prezidentą?

O taip, jau viskas suruošta, nes mums sutapo, kad Kristupui Pirmoji Komunija artėja, tad jau turiu viską susidėjusi.

Tai bus nuostabi šventė?

Taip, vaikai sako, kad man nebereiks jokios dovanos, tai pati didžiausia dovana. Tai, dar pasikartosiu, labai smagu, aš nelabai laukdavau kažkokių įvertinimų, bet šitoks – labai gilus ir prasmingas.

Ar jūsų šeima atstovauja visai mūsų savivaldybei?

Turbūt. Aš įsivaizduoju, kad aš viena – toks įvykis, net sunku apsakyti emocijas.

Papasakokite apie save.

Gimiau Trakų rajono savivaldybės Grendavės kaime. Mano vyras Kęstas – iš Rūdiškių, bet jis dirbo Vievio melioracijoje. Kai ištekėjau, jam buvo paskirtas bendrabutis, taip mes ir įsikūrėme Vievyje. Aš dirbau Kazokiškių mokykloje, paskui, mokyklą uždarius, susidomėjau kulinarija, pradėjau dirbti kavinėje ir iki šiolei ten dirbu. Vyras dirbo per du darbus, abu labai taupėme, nes bendrabutyje, kuriame išgyvenome iki 2000 metų, buvo labai mažai vietos. Tuomet iš varžytinių nusipirkome šitą namą, kuris buvo labai apleistas, viską tvarkėmės savomis rankomis, po truputėlį, tai vieną kambarį įrengėme, tai kitą. Tad jau 23 metus čia ir gyvename. Čia užaugo visi vaikai. Turiu jaunesnį brolį, mamytę, kuriai 80 metų.

Kaip daugiavaikė mama ar sulaukėte pagalbos, o gal stereotipiškai – tik pašaipų?

O taip, sulaukdavau daugiau pašaipų, komentarų, visokių pastabų – kokia neatsakinga esu, stovėsiu prie bažnyčios, laukdama išmaldos ir panašiai. Ir kai namą pirkome, susilaukdavau visokių klausimų – iš kur mes turime pinigų, kad nusipirkome net namą. O dabar... aš taip didžiuojuosi savo vaikais.

Papasakokite plačiau apie  savo vaikus, kuriais didžiuojatės.

Vyriausia Miglė, tuomet Audrius, pametinukės – Neringa ir Ieva, paskui po kelerių metų gimė sūnus Justas ir mūsų pagrandukas 10-metis Kristupas, kurį ruošiame Pirmajai Komunijai. Ir dar šis įvykis – susitikimas su Prezidentu, tai Kristupą aplankė daug gerų emocijų.

Mano visi vaikai nuostabūs, labai geri, vyresnėliai baigė aukštuosius mokslus: Miglė baigė du aukštuosius – Sociologiją ir Buhalterinę apskaitą, Audrius – inžinierius, Ieva baigė Vilniaus universitetą ir įgijo ekonomikos bakalauro laipsnį, Justas su pagyrimu baigė vidurinę, įstojo į Gedimino technikos universitetą. Čia norėčiau praplėsti pasakojimą, nes buvo labai įdomus įvykis – kai Justas stojo, tikrai buvo garantuotas, kad studijuos IT specialybę, bet sesuo patarė, kad pažymėtų ir antruoju numeriu esančią specialybę, o tai buvo Kompiuterinė specialybė anglų kalba. Jis ją irgi pažymėjo, ir atsitiko taip, kad į pirmąją specialybę nesusirinko grupė, tad jis įstojo į antrąją, kurią baigė. Ir dabar dirba Amerikos įmonėje. Ir mūsų pagrandukas Kristupas, visų labai mylimas trečiokas, mokosi Vievio pradinėje mokykloje.

Dabar aš jau kompensuojuosi už visus vargus, jau ir pakeliaujame su vaikais, jau ir lengviau viskas.

Nuostabu, o galiu paklausti, kiek jums metų?

(Juokiasi) Galite paminėti – man 53-eji bus gegužės 30 d.

Kokie jūsų pomėgiai, o gal – rūpesčiai?

Aišku, kulinarija, taip pat labai mėgau megzti, visi vaikai buvo apmegzti, dabar daržai, gėlynai. Viskam turiu turėti laiko ir jėgų. Šiaip mano pomėgis – darbas, aš negaliu be jo, buvau susilaužiusi koją, tai vis tiek, sėdėdama ant kėdės, plaudavau, ravėdavau – toks mano charakteris, būdas, temperamentas. Dabar mano didžiausias darbas ir rūpestis  – dukra Neringa, kuri turi negalią, ji beveik nevaikšto, tad ją visur vežioju – į sanatorijas, koncertus.

Tėvo dienos proga jūsų vyras Kęstas Kasperavičius bus apdovanotas atskiru Prezidento dekretu birželio mėnesį. Tai su tėčiu važiuos kiti du vaikai?

Taip, tai bus atstatytas teisingumas (juokiasi). Kurie labai norėjo važiuoti su manimi, dabar važiuos su tėčiu. Čia juk ypatingas gyvenimo apdovanojimas – labai tai vertinu. Kiti pragyvena visą gyvenimą ir tokio apdovanojimo negauna. Prie bažnyčios nestovėjau, išmaldos, socialinio būsto niekada neprašiau, viską savo rankomis...

Jūs viso mūsų pašnekesio metu labai jautriai į viską reagavote, graudinotės, braukėte ašaras, ypač, kai  pokalbis pasisukdavo apie jūsų vaikus. Bet jūs spindite ir jūsų akys šypsosi. Ar galiu teigti, kad vaikai jums yra jūsų gyvenimo tvirtovė?

Dabar tai džiaugsmo ašaros, nors mano gyvenime buvo ašarų ir ne iš džiaugsmo, visko buvo. O dabar tikrai galiu teigti, kad mano tvirtovė yra vaikai, mes visi – kaip kumštis. Aš taip jais didžiuojuosi, jie yra mano gyvenimo prasmė. Švenčiame visas šventes, visi suvažiuoja pas mus, prie stalo susėdame trylika šeimos narių, per Kalėdas kepu žąsį, išlaikome visas tradicijas. Atvažiuoja ir žentų mamos. Mano vaikai neišsilakstę, visi čia. Net pietauti atvyksta pas mane, tad visada turiu paruošusi vaikams pietus, net po kelis patiekalus – kiekvieno skoniui, keliuosi 6 val. ryto ir gaminu, nes po to lekiu į darbą.

Ką patartumėte daugiavaikėms mamoms, kurios vargsta, kurioms būna sunku fiziškai?

Nepalūžkite, eikite į priekį, kabinkitės į gyvenimą, ir, svarbiausia, savo jėgomis, nelaukite ir neprašykite pagalbos iš pašalies. Kai pats stengiesi, atiduodi daug jėgų, tuomet ir sėkmė aplanko.

„Miglute, papasakok apie savo mamą. Kokia ji? – kreipiausi į dukrą Miglę, kuri kantriai klausėsi mamos pasakojimo ir kartu su ja braukė ašaras.

Mama yra tokia ypatinga, kuri suburia aplink save žmones, pas kurią norisi visada atvažiuoti, ji mums, kaip gerumo uostas. Didžiausias, svarbiausias dalykas, mano mama – atiduodantis žmogus kitiems, sau nepasiliekantis nieko, ji niekada nepaliks, nepamokslaus, nemokys, viską sugers savyje. Žinoma, mama nuostabiai gamina maistą, nereali daržininkė. Gyvenime yra žmonių, kurie viską atiduoda, bet jiems ir sugrįžta, tad mano mamai daug grįžta, tai tarsi mainų ratas. Yra mamų, kurioms vaikai – didžiausias turtas, tai čia apie mano mamą.

Norėtum būti panaši į mamą?

Man taip nesigaus. Bet tas bruožas, kai vaikai yra didžiausias gyvenimo turtas, kai dėl jų gali viską padaryti, gyvybę atiduoti – tai čia apie ją, mano mamą. Ir aš tokia norėčiau būti.

„Kaip Neringutė gyvena?“ – pakalbinau kitą Snieguolės dukrą, turinčią negalią (iš prigimties serga cerebriniu paralyžiumi).

Gerai, dėlioju puzles, turiu telefoną, kompiuterį, turiu draugų, mėgstu sanatorijose būti, Abromiškių reabilitacijos ligoninėje visos seselės mano draugės, turiu feisbuko paskyrą susikūrusi.

„Neringutė mokėsi Vievio pradinėje, po to Vievio gimnazijoje. Labai noriu padėkoti direktoriams Reklaitienei, Dobilaičiui, mokytojoms, kurių dėka mano dukra turėjo sąlygas mokytis, bendrauti, susirasti draugų ir gyventi pilnavertį gyvenimą“, – pridūrė Snieguolė Kasperavičienė.

Atsisveikinome kaip senos bičiulės. Grįždama namo automobilyje apsiverkiau – iš laimės, kad likimas mane suvedė su neįtikėtinai, tiek fiziškai, tiek dvasiškai, stipriu žmogumi –  mama, kuriai nėra neįmanomų dalykų. Dėkoju Snieguolei už tokią prasmingą šeštadienio popietę ir už neįkainojamą Motinystę.

Kalbino Silvija BIELSKIENĖ