PRANO NOREIKOS (1927–2021) ATMINIMUI

2021 m. rugsėjo 17 d. Amžinybėn iškeliavo Elektrėnų miesto kūrėjas, miesto legenda, pirmasis Elektrėnų savivaldybės garbės pilietis PRANAS NOREIKA. Pradedame spausdinti Valentino Rūškio knygos „Tūkstančiais kelių“ (1964 m.) ištraukas, kuriose prisiliesime prie šios iškilios asmenybės gyvenimo akimirkų, Elektrėnų miesto statybų.

Valentinas Rūškys. Tūkstančiais kelių. Ištraukos.

Sveika, Lietuva, mano senelių žeme! Sveika!

Vėl aš važiuoju į augančią stambiausią respublikos elektrinę, į Lietuvos VRES spartuolišką komjaunimo statybą. Vėl, kaip visada, skubu.

Bėga autostrada. Iš kairės ir dešinės priešais autobusą skrieja tuopos su baltomis juostomis ant kamienų. Skrieja miškais apaugę slėniai ir nuolaidžios apsnigtos kalvos. Ir štai tolumoje jau matyti naujas, puošnus miestelis, kur keturaukščiai namai, tarsi lenktyniaudami, pakopomis kyla į kalną.

Aš suaugau su tavimi širdimi, Lietuva!

Štai kodėl aš ryžausi papasakoti apie jauną Elektrėnų miestą ir Lietuvos VRES statybą. Ir savo senelio bei tėvo pramintuose takeliuose, ir naujose autostradose aš mačiau tuos tūkstančius kelių, kuriais Lietuva ėjo nuo varganų ir tamsių bakūžių iki savo svarbiausios statybos.

Sveika, Lietuva!

 

 

KAIMYNAI

Pusšimtis kilometrų nuo Vilniaus, pusšimtis nuo Kauno. Laukai, miškeliai... Ir staiga ant kalvos, dar taip neseniai plikos, - dideli namai. O kiek tolėliau, atokiau nuo plento, - milžiniška iškasa, kurios pakraštyje stūkso į viršų išsišovusios kolonos ir masyvus kaminas ir masyvus kaminas su medine skrybėle ant galvos.

Labai tylu ir tuščia Lietuvos VRES statybos aikštelėje. Tik kur – ne – kur juda mažutės žmonių figūrėlės ir lengvai, neskubėdamos sukaliojasi kranų strėlės; vienas iš tų kranų užsirabždinęs ant kažkokio kalnelio viduryje iškasos.

Gūžteliu pečiais – antri metai vyksta statyba, o padaryta...

Beje, įsižiūrėjęs matau, kad vis dėlto daug padaryta! Po mano kojomis jau ne molis, kaip praėjusiais metais. Čia išlietas betonas. Ir vikšrinis kranas, pasirodo, užrėpliojęs visai ne ant kalnelio, o ant gatavų katilo pamatų. Reikia tik įsižiūrėti, ir visur, kur akį beužmesi, pamatysi žemėn įraustus įrengimus, - vamzdžius, tunelius, pamatus.

Statybos panoramą vainikuoja didžiulis dūmtraukis, virš žemės pakilęs jau kokius septyniasdešimt metrų. Iš viršaus ant jo užmauta apvali lentinė šiltadėžė – ji lyg ir panaši į madingą moterišką skrybėlę, tiktai užmaukšlintą ligi pat ausų. Visi darbai vyksta šiltadėžėje, jinai kyla  drauge su augančiu dūmtraukiu.

Prie dūmtraukio stiebiasi – ir niekaip negali pasiekti – keliamųjų kranų strėlės ir kolonos, kurias pastatė Maša Jubko.

Gruoblėtos, šiurkščios, kampuotos kolonos pastatytos neįprastai toli viena nuo kitos. Atstumas tarp jų – „žingsnis“ – dvylika metrų. Šimto metrų sienai tereikia tik devynių tokių kolonų. Jos atlaikys visą didžiulį mašinų salės svorį. O pakelis jas savo sidabraspalviu ševru štai toji mergiotė, kuriai iš po margos skarelės taip juokingai kyšo susitaršę rusvi plaukai.

Iš Kauno atvykę pirmieji statybininkai apsinakvojo pas Macijauską daržinėje. Papasakojo, kad čia statys elektrinę.

-          Čia? Pas mus? – netikėdamas prisimerkė senis. – Kurgi jūs ją pastatysite? Ten už miškelio, kur vasarą karvė įklimpo? O galgi stačiai ežere? – Ir pamokomai pridūrė: - Nieko neišdegs. Ne tokią vietą parinkote.

Pamatęs, kad savivarčiai suka į purų arimą ir į pelkėtas žemumas, Macijauskas perspėjo:

-          Kur jūs važiuojate? Neišlaikys mūsų žemė!

Bet autokranai nugrindė kelią iš akytų gelžbetonio plokščių. Ir mašinos pravažiavo.

Žemė išlaikė.

Aplink iškart prasidėjo tiek įvairių darbų, kad Macijauskas nespėjo nė susigaudyti. Tokių dalykų kaip gyvas nebuvo matęs, nors ir nemažai pragyveno: mokyti žmonės skaičiavo, kad peržengęs jau ir per aštuntą dešimtį. Kas žino, gal ir taip, įrantų jokių nedarė – nei ant staktų, nei virš durų. Gyveno kaip ir visi kaimynai: bijojo dievo, nederliaus, policijos ir karo, sunkiai plūkdavosi ir skursdavo, kol  sulaukdavo šviežios duonos. Ir visi jo reikalai buvo aiškūs – kur sėjo, ten ir pjovė, kur sodino obelį – laukė obuolių. Ėmė statytis – ritino akmenis, klojo apatinį vainiką, rentė sienas. Viską iš eilės. O šitie, kur atvažiavo, jokios tvarkos nepaisė. Mašinos rausė žemę ir iš kairės, ir iš dešinės, prie ežero ir ant kalno.

O mašinų radosi vis daugiau ir daugiau, jos išvažinėjo, išdarkė sodybą. Bet visa tai ne veltui, visa už pinigus, taigi skriaudos nebuvo. Sūnus Antanas ir netgi jo žmona, kolūkiui leidus, pradėjo dirbti prie šių mašinų, pilstė į jas benziną. Gaudavo atlyginimą, ne kapeikas – rublius!

Bet atėjo laikas, kada Macijausko sodyba statytojams pasidarė lyg krislas akyje: čia turėjo eiti nutekamojo kanalo trasa. Seniui pasiūlė butą viename iš naujų namų. Jis atsisakė. „Kur gimiau, ten ir mirsiu“, - atšovė.

Jį viliojo:

- Ten vanduo stačiai iš krano tekės! Užsinorėsi pirtin – atsukai kraną, ir maudykis!

- Nuodėmė meluoti, - atsakė senis. – Tokio įtaisymo nė pats viešpats dievas neturėjo.

Įkalbinėjo senį ir vietinis šeimininkas – Pranas Noreika, direktorius. Beje, Macijauskas jį nelabai gerbė: koks čia direktorius, jeigu su visais drauge po pelkes braido, o kai kada ir geležis krauna, - buvo taip, Macijauskas pats matė.

Bet vieną kartą Pranas Noreika atėjo su kažin kokia komisija, ir paskui seniui davė pinigų persikraustyti – daug pinigų, niekada savo gyvenime tiek pinigų iš karto nebuvo turėjęs. Davė orderį butui naujame mieste – toksai žalias popierėlis, o jame kažkas parašyta...

1961 metų balandžio 17 dieną Macijausko sūnus Antanas su žmona ir vaikais persikėlė į naująjį miestą.

Prie sodybos atrėpliojo ekskavatorius.

O namas dar tebestovėjo. Ir jame tebegyveno senis Macijauskas.

Vienas.

Ekskavatorininkas atsivedė vyresnybę – Petrą, ir tasai nustebo, pamatęs senį:

- Tu dar čia?

- O kurgi man dėtis?

- Savaitė laiko. Pinigus gavai? Na ir... dieve padėk. Kad tavo nė kvapo čia nebūtų! O jei ne, pašauksiu

Saliną, surašysim aktą, - riesta bus.

Augalotas, gunktelėjęs iš senatvės Macijauskas nusiėmė kepurę ir nusilenkė. Daugelį metų jis va šitaip glamžė kepurę prieš šeimininkus.

Matyt, ir šisai šeimininkas.

Ir akys svetimos

Tik apsimetinėjo savu vyruku, pokštininku.

Tur būt, iš tiesų pats laikas. Ir su milicininku geriau neprasidėti.

-          Išvažiuosiu, - niūriai burbtelėjo senis.

Po savaitės automašinos nuvežė namą ir daržinę, viršutinį šulinio rentinį, šuns būdą... Šoferis padėjo pakrauti obelų stuobrius, tinkamus staliaus darbui. Šalia jų į kėbulą sumetė stambiai sukapotas šakas – bus malkoms.

-          Kiek gero niekais eina! – atsiduso senis. Ir vėl savo pridūrė: - O juk vis vien jiems nieko neišeis. Išknaisiojo viską aplink kaip akli kurmiai. Nė patys nežino, ką daro.

Darbų užmojis tikrai stulbino. Ne tik seniui Macijauskui, bet netgi man, specialistui, buvo sunku suvokti, kuriems galams tiek prirausliota.

Nenutrūkstanti savivarčių srovė plūdo visomis kryptimis, ekskavatoriai mojavo strėlėmis. Ir plika ruda žemė keitė savo veidą, įgaudama nebūdingas jai, griežtas geometrines formas su nuolaidžiomis ir horizontaliomis plokštumomis.

Šiandien čia kelia kolonas Marija Jubko.

 

                                                                                          Bus daugiau



<- Grįžti į atgal